Simono Dacho šešėliai Klaipėdoje

Klaipėdoje ištarus „Susitikime Anikės aikštėje“ visiems bus aišku, jog tokiu neoficialiu pavadinimu pakrikštyta Teatro aikštė su atstatytu S. Dachui dedikuotu fontanėliu bei jo personažo Anikės skulptūra. Tačiau ar žinome daugiau?

Apie S. Dachą ir jo kūrybą „Vakarų ekspresui“ papasakojo Simono Dacho namuose įsikūrusios Klaipėdos vokiečių bendrijos kultūros projektų vadovė, gidė Rasa Miuller.

Kokie yra Simono Dacho istoriniai pėdsakai Klaipėdoje (Mėmelyje)?

Vardą Simonas 1605 m. liepos 29 d. gimęs berniukas gavo tradiciškai pagal savo tėvą, irgi Simoną Dachą, tad galimai tai buvo pirmasis sūnus. Jis turėjo vyresnę seserį Anną ir jaunesnį brolį Michaelį.

Simonas Dachas (tėvas) vertė iš lietuvių, kuršių ir lenkų kalbų. Jis dirbo Klaipėdos pilyje beveik trisdešimt metų (1602-1631). Galimai jis buvo kilęs iš Klaipėdos valsčiaus pasiturinčių valstiečių.

Motina Anna Lepler turėjo būti kilusi iš garbingos šeimos, mat jos senelis dešimtį metų buvo Mėmelio burmistras. Ji mirė manomai 1618 ar 1619 metais. Kada mirė poeto tėvas, tiksliai nežinoma; buvo dar kartą vedęs, turėjo sūnų iš antros santuokos, kuris taip pat dirbo vertėju.

Nežinoma, kur stovėjo gimtasis poeto Simono Dacho namas bei mokykla, kurią berniukas lankė. Aišku tik tai, jog 1619 m. keturiolikmetį sūnų Simoną tėvas išleido į Karaliaučių. Berniuką ten priėmė jo teta, mirusios motinos sesuo, kurios vyras - Johannes Vogler buvo diakonas.

Būsimasis poetas Karaliaučiuje pradėjo lankyti Katedros mokyklą. Ar Simonas Dachas dar lankėsi gimtajame mieste - neaišku, nuomonių yra visokių, bet šaltiniais jos nepagrįstos. Kai ką sužinome iš Klaipėdoje vykusių vestuvių proga 1655 m. parašyto eilėraščio. Jame Simonas Dachas rašo, kad tėvas buvęs pamaldus, pastarąjį sūnus lankęs pilyje; abu tėvai palaidoti Klaipėdoje.

Ką Klaipėdai reiškia Simono Dacho vardas miesto įvaizdžio kontekste?

Ko gero, pirmasis miesto „atsisukimas“ į Simoną Dachą buvo vienos gatvės pavadinimas Simono Dacho vardu 1905 metais, poeto 300-ųjų gimimo metinių proga. Ruošiantis 350-osioms mirties metinėms sumanyta pastatyti jam paminklą. Smiltynėje vyko Simono Dacho festivaliai, buvo renkamos lėšos, ir 1912 metais atidengtas Simono Dacho fontanas tuometėje Turgaus aikštėje.

Anot Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, tai buvo simbolis, turėjęs padėti Klaipėdai pasijusti Vokietijos dalimi. Ant Šv. Jono bažnyčios išorinės sienos kabojo terakotinis Simono Dacho atvaizdas. 1932 m. senoji Parko mokykla po rekonstrukcijos pavadinta Simono Dacho vardu (dabartinė Simono Dacho progimnazija - aut. past.). 

Simono Dacho plunksnai priklauso pirmasis literatūros kūrinys apie Klaipėdą.

Kurį laiką veikė Simono Dacho kultūros draugija. Po Antrojo pasaulinio karo vokiškumo pėdsakų Klaipėdoje likti negalėjo, tad Simono Dacho gatvė pervadinta į Simono Daukanto gatvę, o mokyklos buvo sunumeruotos.

Simono Dacho vardas į Klaipėdos miestą grįžo 1988 m. su pasiūlymu atstatyti minėtą fontaną. 1992 metais Antanas Stanevičius išleido knygą vokiečių kalba apie Taravos Anikės sugrįžimą į uostamiestį, o 2009 m. ir lietuvišką knygos variantą „Taravos Anikės mįslė“. 1995 metais 7-oji mokykla susigrąžino Simono Dacho vardą. 1996 m. duris atvėrė Simono Dacho namai - vokiečių bendrijos susitikimų ir kultūros centras. Juose dirbusi Jovita Saulėnienė parašė knygą „Simonas Dachas - klaipėdietis prūsas“.

2005 Klaipėdos universitetas surengė tarptautinę konferenciją, skirtą Simonui Dachui. Vyksta atskiri renginiai ar iniciatyvos. Kartais Taravos Anikė „atgyja“ per adventinį laikotarpį, šviesų ar džiazo festivalį, tačiau rimtos iniciatyvos Klaipėdą paversti Simono Dacho miestu nėra. Geriausiu atveju Taravos Anikė įvardijama kaip miesto simbolis.

Ar Simonas Dachas ir jo kūryba labiausiai yra eskaluojama mūsų uostamiestyje, ar ir Vokietijoje?

Simoną Dachą galima vadinti tarpininku tarp vokiškosios ir lietuviškosios kultūrų. Jis buvo XVII a. Prūsijos kultūros lauko veikėjas, kurį savinosi vokiečiai, o paskui ir lietuviai. Ir tie, ir tie turi tam pagrindo.

Klaipėdos miesto savivaldybei paskelbus 2025 metus Simono Dacho metais, mieste žymiai padaugėjo renginių, skirtų poetui ir jo epochai. Prisidėjo bibliotekos, kultūrininkai, kraštotyrininkai. „Meridianas“ papuošė savo bures Taravos Anike. 

Mūsų bendrija sukūrė ir veda ekskursijas, edukacijas, orientacinį žaidimą apie Dachą moksleiviams. Labai džiugina ant pastato Tiltų g. 4 atidengta klaipėdiečio menininko Rodiono Petrovo freska, įamžinanti Simoną Dachą kaip pirmojo eilėraščio apie Klaipėdą autorių. Tai po skulptūros Teatro aikštėje antras ryškus Simono Dacho atminimo ženklas mūsų mieste.

Kalbant apie Vokietiją reikia nepamiršti, kad Simonas Dachas buvo Prūsijos poetas ir tik vėliau jį „atrado“ Vokietija. Vokietijoje šis vardas gerai žinomas tiems, kurie domisi prūsiškojo baroko epocha, yra parašyta Simono Dacho biografijų, straipsnių. Bet „statistinis“ vokietis apie Dachą, manau, nežino nieko.

Simono Dacho pėdsakų Vokietijoje mažai, nes ir pats poetas tik trumpam buvo išvykęs iš Karaliaučiaus. Trejus metus mokėsi Vitenberge, ten prie buvusios mokyklos yra Simonui Dachui skirta atminimo lenta, ir trejus - Magdeburge, kur 1626-aisias baigė gimnaziją. Berlyne yra Simono Dacho gatvė, vietinių vadinama „barų gatve“. Veikė restoranas „Taravos Anikė“. Ar Miuncheno varpai vis dar skambina „Taravos Anikę“, negaliu pasakyti. Žinomiausia Vokietijoje yra liaudies daina pristatoma „Taravos Anikė“.

Koks buvo Simono Dacho indėlis į lietuvių kultūrą?

Pirmiausiai tai Simono Dacho giesmės, kurių jis parašė išties nemažai. Prūsijoje buvo meldžiamasi gimtosiomis kalbomis, o liuteronų tikėjime svarbus vaidmuo tenka giedojimui, tad lietuvių parapijų kunigai vertė giesmes į lietuvių kalbą, taip ir Simono Dacho giesmės atsidūrė lietuviškuose giesmynuose. 

Daugeliui jų muziką sukūrė jo draugas Karaliaučiaus katedros vargonininkas Heinrichas Albertas, o keletui - ir Johanas Sebastianas Bachas. Iki dabar lietuviškuose giesmynuose yra daugiau nei 20 Simono Dacho giesmių, o jo giesmė „O gražus dangau“ priskiriama gražiausioms liuteronų giesmėms ir giedama bene per kiekvienas laidotuves.

Dar vienas labai svarbus aspektas yra tai, kaip Simonas Dachas pasisakė apie lietuvių kalbą. Beje, niekur nėra užfiksuota, kad Simonas Dachas būtų mokėjęs lietuvių kalbą, tad tuo spekuliuoti nereikėtų. Bet jis, jau būdamas profesorius, parašė prakalbą pirmajai lietuvių kalbos gramatikai, išleistai 1653 metais, kurios autorius - Danielius Kleinas. Ir gramatika, ir prakalba parašytos lotynų kalba. 

Rimtos iniciatyvos Klaipėdą paversti Simono Dacho miestu nėra.

Mums svarbiausia yra tai, kad Simonas Dachas pasisakė apie lietuvių kalbą kaip apie kalbą, kuri lygi kitoms kalboms, kurią ne tik bažnyčioje dera vartoti. Pasak Dacho, kalba, turinti gramatiką - jau nebe našlaitė, o tauta - jau nebe tamsi.

Kuo ypatinga Simono Dacho kūryba apskritai, nesikoncentruojant į vieną minėtą jo kūrinį? Už ką jis pelnė šlovę ir pripažinimą?

Simonas Dachas parašė daugiau nei 1400 kūrinių, iš kurių apie tūkstantį vokiečių kalba. Jis pats apie save rašė, kad tai jis esąs pirmasis Prūsijos poetas, tai jis poezijos vokiečių kalba pradininkas Prūsijoje. Ir tai tiesa. Simonas Dachas sekė Martino Opico, vadinamo poezijos vokiečių kalba tėvu, pavyzdžiu.

Yra teigiančių, kad Simono Dacho lotynų kalba parašytą kūrinį „Cleomedes“ Lenkijos karaliaus atvykimo į Karaliaučių garbei 1635 m. galima laikyti pirmosios vokiečių operos libretu. Kitas labai svarbus faktas - tai dedikacija pirmajai lietuviškai gramatikai, šūsnis į lietuvių kalbą išverstų giesmių. 

Jo kūryba artima liaudies kūrybai su labai tikrovišku aplinkos vaizdavimu, dėl kurio poetas kartais vadinamas savo laikmečio kronikininku. Nereikia pamiršti ir to, kad nors Simonas Dachas profesoriumi tapo Magdeburgo kurfiursto malonės dėka, bet jis buvo penkis kartus renkamas dekanu ir vieną - Karaliaučiaus universiteto rektoriumi. Tai rodo, kad Simonas Dachas universitete buvo gerbiamas.

Na o mums, klaipėdiečiams, Simonas Dachas - tikrasis miesto sūnus, nes jo plunksnai priklauso pirmasis literatūros kūrinys apie Klaipėdą. Eilėraštis, sukurtas Mėmelyje vykusių vestuvių proga. Jame poetas pateikia tikslų uostamiesčio vaizdą, lygina savo vaikystės miestą su tuo miestu, koks jis tapo per trisdešimt metų, rašo, kaip norėtų būti vertinamas ateities kartų. 

Yra net keletas šio eilėraščio vertimų. Lauryno Katkaus vertimo paskutinis posmas skamba taip: „Gana, kad maniškius skaitys / Rimus: jie aiškiai dėsto, / Kad Mėmelis vadinosi / Gimtasis mano miestas.“

Taigi, tikrai turime kuo didžiuotis. Joks Europos miestas tuo metu neturėjo „savo“ eilėraščio.

Kitame numeryje - Taravos Anikės istorija.