Skomantų piliakalnio obelisko paslaptys

Unikalus ir labai retas objektas, nes tiek prieš šimtmetį, tiek dabar statyti ant archeologinę vertę turinčių piliakalnių paminklus nebuvo toleruojama praktika. Tačiau jaunam skulptoriui Kostui Rameikai (1903-1948) tokia galimybė pasitaikė.

Net kelioms progoms dedikuotas šio menininko kūrinys yra tikras simbolių ir užslėptų prasmių rebusas, ir ne kiekvienas lankytojas į detales atkreipia dėmesį. O vertėtų, nes tokių vaizdinių nerasime niekur kitur visoje Vakarų Lietuvoje.

Paminklo ištakos

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, jog tarpukariu statytų paminklų ištakos buvo visiškai kitokios, nei sovietinės okupacijos laikais: autoritarinis režimas sprendimus paminklais įamžinti tam tikras asmenybes, įvykius tiesiog „nuleisdavo iš viršaus“. Tie pseudokūriniai dažnai būdavę masinės produkcijos.

Tuo tarpu 1918 m. atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje labai dažnai iniciatyvos gimdavo ne valdžios kabinetuose, o vietinių žmonių gretose. Tokia yra ir Skomantų piliakalnio obelisko atsiradimo istorija.

1928-ieji Lietuvoje paženklinti tikru įvairių atkurtos valstybės 10-mečiui dedikuotų laisvės ir nepriklausomybės paminklų statybų bumu. Jų įvairiausiuose miestuose, miesteliuose, gyvenvietėse galima suskaičiuoti per 50: nuo Darbėnų Kretingos rajone iki Leipalingio netoli Druskininkų.

Visuotiniam šventinių akcentų įrengimo savo gyvenamose vietose vajui neatsispyrė ir Skomantų kaimelio žmonės. Iniciatyvos ėmėsi vietos ūkininkas Pranas Kučinskas. Kai kurie tyrinėtojai jį sieja su 1890 m. Skomantuose gimusiu ir čia visą gyvenimą pragyvenusiu dievdirbiu Pranu Kazimieru Kučinsku. Jis kūrė medinius koplytstulpius, skulptūrėles, kryžius. Vienuose šaltiniuose rašoma, kad valstybės atkūrimo jubiliejui skirto paminklo statybas finansavo jis, kituose minimas ir vietos žmonių indėlis.

Pinigai buvo surinkti ir parinkta pati netikėčiausia vieta: ne Skomantų gyvenvietė, o šalia Veiviržo upelio stūksantis piliakalnis. Ypač retas atvejis. Tačiau simbolinis: netoliese, ties Veiviržos ir Ašvos santaka, ėjo buvusi Vokietijos (Klaipėdos krašto, vok. Memelgebiet) - Lietuvos siena prieš 1923 m. karinę operaciją (jos dalyviai buvo ir Skomantų kaimo gyventojai).

Taigi, pirmasis Skomantų obelisko išskirtinumas - dvi dedikacijos: 1918-1928 m. ir 1923-1928 m. (Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos penkmečiui). Daugiau tokių dubliuotų memorialinių akcentų vargu ar rasime.

Ant trijų tarpsnių aukšto betoninio monumento su obelisku viršūnėje puikuojasi tokie užrašai: „10-TIES M. LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS SUKAKTUVĖMS MINĖTI 1918-1928.“ ir „5-Ų M. DIDŽ. IR MAŽ. LIETUVOS SUSIVIENIJIMUI MINĖTI 1923-1928“.

Dvi merginos

Paminklo fundatoriai pasirinko jauną, gabų skulptorių: tuometėje Kretingos apskrityje, Eidukuose (dabar - kaimas 1 km nuo Veiviržėnų, Klaipėdos r.) gimusį K. Rameiką. Skomantų projektas galimai buvo pirmasis 25-mečio didesnis užsakymas, kurį jis įgyvendino su didžiuliu polėkiu. Iš betono išlietam paminklui pasirinkta aukščiausia piliakalnio vieta - gynybinio pylimo viršus. Paminklą statė pats autorius su talkininkais.

Apatinėje, cokolinėje, dalyje rasime išlietus bareljefus - keturis brangius simbolius: mūsų šalies herbą Vytį (pagal Antano Žmuidzinavičiaus sukurtą modelį), skydą su dvigubu (Vyčio, Jogailaičių) kryžiumi, Klaipėdos miesto herbą (šiek tiek interpretuotą pridėjus apačioje jūros bangas) ir dvi dailias, viena kitai meiliai ranką paduodančias, kartu vainiką laikančias merginas.

Du simboliai - valstybiniai, o kiti - klaipėdietiški akcentai. Dvi sesutės: Mažoji ir Didžioji Lietuva, vėl susitikusios. Toks motyvas buvo dažnas tarpukario propagandoje, tačiau K. Rameika šiame bareljefe sugebėjo užkoduoti kai ką intriguojančio.

Atidžiau pažvelgus matyti, jog merginos skiriasi savo išvaizda. Viena - palaidais, išsidraikiusiais plaukais, o rūbai atrodo paprasti. Kita gi - prabangesniais rūbais, dailiai supintomis kasomis ir simboline diadema ant galvos. Dvi Lietuvos… Kuri yra kuri?

Galima tik spėlioti, ką turėjo omenyje bareljefo autorius. Vis dėlto plika akimi matyti tarsi skirtingų socialinių sluoksnių moterys, ir šioje vietoje K. Rameika galimai užkodavo drąsų sprendimą. Šimtmečius Prūsijos karalystei, Vokietijos imperijai priklausiusi, neužšąlantį jūrų uostą turinti ir Vakarų Europos kultūrai artimesnė Klaipėda (Mažoji Lietuva) ir agrarinė valstybė Didžioji Lietuva. Klaipėdos krašto kultūrinis ir materialinis lygis buvo daug aukštesnis…

Tai subtiliai išreiškęs K. Rameika kartu pasiuntė aiškią žinią: nors ir skirtingos, bet jokios priešpriešos nėra. Dviejų ekonominių „pagreičių“ teritorijos susijungė ir tapo viena valstybe. Abi duoda viena kitai ranką.

Persmeigta širdis

Dar įdomesnis simbolis - virš Vyčio. Tai - pervertos kryžiumi ir inkaru širdies reljefas. Labai įdomus ir originalus sprendimas, kurį verta paanalizuoti detaliau. Skulptorius čia gudriai užkodavo ne vieną prasmę.

Yra toks simbolis inkaras kryžius: stilizuotas kryžius, primenantis inkaro ir kryžiaus hibridą. Jis dar vadinamas jūrininkų, arba šv. Klemenso kryžiumi. Bet Skomantų obeliske - tiesiog gražus laivo inkaras su kilpa ir troso fragmentu. O kryžius - paprastas. Abu persmeigę širdį. Analogiško vaizdinio tektų su žiburiu paieškoti.

Panagrinėjus kontekstą ir vėl galima pasinerti į semantiką bei bandyti interpretuoti, ką tokiu būdu norėjo pasakyti menininkas.

Didžiojoje Lietuvoje dominuojanti religinė konfesija buvo katalikybė, Klaipėdos krašte - evangelikai liuteronai. Abiejų religinėje simbolikoje naudojama ta pati simbolių trejybė: kryžiaus (tikėjimas), vilties (inkaras) ir meilės (širdis). Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, jog Klaipėdos krašte šie simboliai buvo daug labiau paplitę ir populiarūs.

1941 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas apie Kuršių neriją. Jame yra trumpas siužetas su senu kuršininku šalia savo pagamintos kurėno vėtrungės. Žvejys išpjaustė, į vieną vėtrungės dekoro detalę sujungė širdį ir vertikaliai ją kertantį inkarą su išreikštu kryžiumi viršūnėje. Filmavimo metu savo anūkei jis ištaria tuos pačius žodžius: „Tikėjimas, viltis ir meilė.“

Taigi, savaip K. Rameikos modifikuotas šių trijų simbolių vaizdavimas Skomantų obeliske tarsi sujungia protestantiškąjį ir katalikiškąjį pasaulius. Kita vertus, nestilizuotas inkaras krikščioniškojoje simbolikoje yra tikėjimo amžinuoju gyvenimu ir sykiu - laivo (Klaipėdos uosto) simbolis.

Be kita ko, išskirtinio Skomantų piliakalnio obelisko galėjo ir nebelikti: pasakojama, jog sovietinės okupacijos metais jį liepta nugriauti. Buvo ieškoma brigada su traktoriumi, bet nė vienas vietinis traktorininkas tokiame vandalizmo akte dalyvauti nesutiko. Sklinda ir dar viena legenda: esą baimindamiesi panašių „iniciatyvų“ vietiniai buvo paslėpę visus tautinius simbolius juos užtinkuodami.

Klaipėdos rajono valdžia paskutinį kartą šį unikalų paminklą restauravo 2017 m. Dabar jis vėl iš balto virto pilkšvu, purvinu ir reikalaujančiu dėmesio.

Mįslinga mirtis

Savo stilistika išsiskiriančių iki mūsų dienų išlikusių patriotinių paminklų kūrėjo K. Rameikos darbų galima rasti netoli Skomantų piliakalnio esančiame Veiviržėnų miestelyje (1932 m. statytas paminklas „Laisvės obeliskas“), Mažeikių r., Viekšnių mieste (įamžintas LDK Vytautas), Kėdainių r., Šventybarsčio kaime (paminklas 1863-1864 m. sukilimo dalyviams atminti), Kėdainių kapinėse (monumentas žuvusiems 1919-1923 m. už Lietuvos laisvę) ir kitur.

Savitą braižą turėjęs skulptorius K. Rameika greitai pelnė pripažinimą, sulaukė vis naujų užsakymų, todėl keliavo po visą Lietuvą.

Mirė menininkas tragiškomis ir mįslingomis aplinkybėmis: šaltą 1948 m. kovo 17 d. jį, žiauriai sumuštą, apiplėštą, merdintį ir paliktą sušalti, žmonės rado Josvainiuose (netoli Kėdainių), ant Šušvės upės ledo. Manoma, kad kagėbistai, inscenizavę apiplėšimą, jį nužudė kaip nelojalų tarybinei valdžiai. K. Rameika palaidotas Josvainių kapinėse.