Skrandžių šeimos paslaptys, prisiminimai ir daiktai

Skrandžius V. Grubertas vadino savo seneliais (oma, opa), o vietą Griežių kaime, kur stovėjo jų namas – tėviške.

Klaipėdoje gyvenanti V. Gruberto dukra Erika Borodkinienė - Grubert į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų atnešė tėvo išsaugotus Skrandžių naudotus daiktus: žirkles žvakių dagtims kirpti, žalvarinį purkštuvėlį, pritaikytą buityje ir Bibliją, išleistą vokiečių kalba.

Ji perdavė ir savo užrašytus tėvo prisiminimus,nuotraukas, papasakojo skaudžią šeimos istoriją.

Muziejui perduotuose prisiminimuose minimi ne tik Skrandžiai, bet ir kiti I. Simonaitytės artimieji, kuriuos ji aprašo autobiografinėje knygoje „...O buvo taip“ (1960), todėl prasminga sugretinti ir palyginti abu šaltinius.

Ruošiantis pažymėti Mažosios Lietuvos metraštininke tituluojamos rašytojos 125-jį jubiliejų (2022 m. sausio 23 d.) ir jos atminimui skirtus 2022-uosius metus, džiugina kiekviena galimybė iš naujo atrasti pamėgtų kūrinių prototipus,pažvelgti į rašytojos kūrybos ištakas.

Pamestinuko likimas

Gyvenimas ne visiems būna vienodai dosnus ir teisingas. Annos (Anna) Šulc (Schulʒ) sūnaus, gimusio 1931 m. kovo 23 dieną Klaipėdoje (Memel) nelaukė mylinčios motinos rankos.

Berniukas, vardu Vili (Willy) buvo paliktas tėvui Jonui Vilhelmui Grubertui (Johann Willhelm Grubert).

Kai 1933 m. rugsėjo 9 d. Klaipėdos (Mėmelio) civilinės metrikacijos įstaigoje jis susituokė su Marta Madleina (Martha Madline), mergautine pavarde Skrandies, pamestinukas buvo pripažintas bendru santuokinių vaiku.

V. Gruberto dukra E.Borodkinienė šeimos istoriją papasakojo atvirai, be užuolankų. Pasak klaipėdiškės, skaudų atstumtojo likimą tėvui teko išgyventi du kartus.

Pamotė, susilaukusi savo dukterų – Hildės (1933) ir Brigitės (1935), jas mylėjo labiau nei įsūnį.

Tuomet berniuko pagailo senajai Skrandienei. Erika pasakojo: „Oma, pamačiusi, kad dukra Marta Skrandikė Grubert nelabai myli berniuką, vis dažniau glaudė jį prie savęs ir kartu su opa Skrandžiu išaugino vaiką po karo, kol jis suaugo ir buvo pašauktas į tarybinę armiją.“

E. Borodkinienės tėvas dažnai pasakodavo apie savo gyvenimą su Skrandžiais, jautė šiems žmonėms ypatingą dėkingumą.

Vaikystės prisiminimai V. Grubertui išsprūsdavo spontaniškai, o dukra visada skubėdavo juos užrašyti.

Jei po ranka neturėjo popieriaus, pasakojimus fiksavo net ant servetėlių.

„Dabar, perrašiusi tekstus perduodu juos kartu su daiktais, kuriuos tėvas išsaugojo kaip brangų atminimą“, – džiaugėsi muziejuje apsilankiusi E. Borodkinienė.

Viliaus Gruberto dukra Erika Borodkinienė – Grubert ir jos dėdė Vilius Petras Sakauskas Mažosios Lietuvos istorijos muziejui atnešė tėvo išsaugotus Skrandžių naudotus daiktus.

Griežiuose su oma ir opa Skrandžiais

Madleina Skrandienė (gim. Simoneit) buvo jauniausia iš I. Simonaitytės motinos seserų.

Autobiografinėje knygoje rašoma: „Madlė dar tokia jauna, kad jos negalima teta vadinti, o tiktai Madlike.“ Rašytoja nuo vaikystės ją mylėjusi labiau nei kitas tetas: „Šiaip jau Ėvė moka mylėti.

Ji labai myli motiną, bet jai to neparodo. Tačiau motina žino, kad Ėvė ją myli.

Ėvė myli mamqŠauklienę, jei ji pasirodo esanti gera. Ėvė myli tetą Dūdjonienę ir ją dar daugiau mylėtų, kad ji Ėvei būtų geresnė.

Ėvė labai ir labai myli tetą Madlikę. O, Madlikė! Tą galima mylėti.

Ji visada linksma, ji visada apsikabina, bučiuoja ir vis atneša dovanų. Bet, kad ji ir be dovanų ateitų – Ėvė ją vis tiek mylėtų.

“Teta Madlė Ėvikės krikštynoms pasiuvo puošnius marškinukus –„su kručkom, apsnapuotus ir pelėstakėm papuoštus“.

Skrandienės užaugintas V. Grubertas jai taip pat puoselėjo šilčiausius jausmus.Su oma Viliukas eidavo į pamaldas Vanaguose, o po to kartu važiuodavo ir į Priekulės turgų.

Pardavusi kiaušinius, sviestą, lašinius, ji pirkdavo cukraus ir žuvies iš žvejų, o mažąjį palydovą pradžiugindavo bandele ar saldainiu. Saldumynai anuomet buvo didžiausias vaikų džiaugsmas.

Apie lauktuves iš turgaus svajojusi ir mažoji Ėvikė.

Autobiografinėje knygoje J. Simonaitytė rašo: „Kiek tik prisiminiau, net pas Simonaičius, parvažiuodami ar pareidami iš turgaus, visi visada ką nors parveždavo ar parnešdavo lauktuvių. Kad ir labai mažai, bet vis tiek ką nors.

Ypač jei ką parduodavo. Prie to buvau pripratusi iš pat kūdikystės.“

V. Grubertas prisiminė, jog būdamas mažas naktį miegojo kartu su oma, kad nebūtų šalta. Skrandys gulėjo atskirai.

Čiužinių lovose nebuvo, vietoj jų naudojo šiaudus, kurių gaudavo nukūlę rugius su spragilais.

Miegojo ir ant šiaudais prikimštų pakulinių maišų. Sugulėtus šiaudus sumesdavo į staldį (tvartą) ir sumaišydavo su mėšlu, nes kaime buvo priimta nieko neišmesti, viską panaudoti.

Šiaudus keisdavo kas metus ar pusantrų.

Knygoje „...O buvo taip“ I. Simonaitytė rašo, kad šiaudų prikimštą lovą vaikystėje ji buvo mačiusi Vanaguose pas Bertaičius.: „<...> buvau pastebėjusi lovą su keista patalyne.

Dabar pamačiau iš arčiau, kokia ta lova. Ji buvo aukšta, plati ir pilna šiaudų.

Tai ne naujiena, ir mūsų lovos buvo prikimštos šiaudų, ant jų gulėti nebloga.

Šiaudai buvo apkloti pilka pakuline paklode, kuri gal dar niekada nebuvo buvusi balta.“

Maistą Skrandžiai laikydavo šaltoje patalpoje – kamaroje. Bačkose raugindavo kopūstus, agurkus.

Mėsą ir lašinius sūdydavo, o kai norėjo išsivirti sriubos ar pasigaminti troškinį – mirkydavo pusdienį vandenyje, „kad druska išeitų“.

Mėsos produktus dar ir rūkydavo, nes nebuvo kitos galimybės išlaikyti.

Bus daugiau