Smiltynės slėpiniai: „Čia auksinė vieta, bet dėl duonos su sviestu tenka kovoti“

V. Šeštakovo istorija Smiltynėje prasidėjo dar 1972 metais, kai aistringas buriuotojas, anksčiau skrodęs Platelių ežero vandenis, atvyko sportuoti vietos jachtklube.

© ŠEIMININKAS. Vidmantas Šeštakovas atvyko į Smiltynę, suviliotas buriavimo, tačiau įsisukus į verslą nelieka laiko net burėms. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Paviliojo buriavimas

„Anksčiau buriavimas buvo ne tik hobis, bet ir pinigų šaltinis, dirbau jachtklube. Vėliau pradėjau verslus su transportu - turėjau buksyrus, teko ardyti net senąjį Palangos tiltą“, - prisimena Vidmantas.

Po daugelio metų, praleistų buriuojant ir gyvenant įvairiose Smiltynės vietose, V. Šeštakovas ryžosi, kaip pats sako, avantiūrai - aukcione įsigijo buvusį „Restoranų tresto“ pastatą, adresu Smiltynės g. 15A.

Nors patirtis svetingumo versle tada buvo minimali, idėja paversti apleistą pastatą jaukia poilsio vieta atrodė viliojanti.

Svajonė netruko atsimušti į sunkiai įveikiamą biurokratinių kliūčių sieną.

„Kai nuėjau į statybos inspekciją su renovacijos projektu, man tiesiai pasakė: „Tave apgavo“, - su šypsena absurdišką situaciją prisimena verslininkas. - Projekto derinimai truko trejus metus. Senų laikų problemos, dokumentų labirintai, atrodė, niekada nesibaigs.“

Galiausiai po ilgų vargų, 2003-iaisiais gavus leidimus, o 2005-aisiais pabaigus renovaciją, svečių namai ir kavinė „Pakrantė“ atvėrė duris. Šeštakovų šeima čia ir dirba, ir gyvena patys. Svečių namai ir kavinė tapo šeimos verslu.

Šeimos verslas

"Dirbame daugiausiai patys su žmona Vanda Monika. Ir prie baro, ir virtuvėje, ir svečių namuose - visur. Svečių namai mūsų maži, tad susitvarkome.

Duonai ir sviestui pinigų iš verslo uždirbame. Sūnus užaugo, išvyko studijuoti į užsienį ir ten pasiliko. Dabar į tėvų namus grįžta tik pasisvečiuoti.

Su mumis dar mama gyvena.

Vietinių, kurie dirbtų, beveik nėra. Džiaugiamės, jeigu pavyksta surasti gerą darbuotoją, kuris atvyktų iš Klaipėdos", - Smiltynės iššūkius pasakojo V. Šeštakovas.

Leidimų ir draudimų pinklės

Tiesa, buvo ir geresni laikai, kai šeima buvo išplėtusi paslaugas ir pastačiusi kavinę-pavėsinę paplūdimyje, kurioje vykdavo ir didelės šeimyninės ir kolektyvų šventės.

"14 metų veikė, buvo populiari vieta, bet neliko. Nors kavinė-pavėsinė veikė su savivaldybės išduotu leidimu veiklai, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija prikibo, kad tokio statinio pajūryje būti negali. Padavė skundą į Statybos inspekciją.

Statybos inspekcija atvažiavo, matavo atramas, sijas... Sako, taip negalima statyti. Kai pastačiau pirmą kartą, tai po dvejų metų jūra nuplovė. Tai kaip statyti? Saugumą žmonių juk taip pat turiu užtikrinti.

Tarpusavyje nesusitaria skirtingos institucijos dėl taisyklių, o kaltas lieka verslininkas.

Kaltino mane, kad nežinojau visų įstatymų punktų, kurie vienas kitam prieštarauja. Statybų inspekcija skyrė baudą.

Padaviau apeliaciją, baudą anuliavo. Išeina, kad viskas gerai, bet vis tiek nugriauti turėjau", - pasakojo V. Šeštakovas.

Nepaisant sunkumų, mintis iškeisti Smiltynę į patogesnį gyvenimą mieste Vidmantui net nekyla. „Ne, jau pripratau. Neįsivaizduoju kitaip“, - tvirtai sako jis.

Automobilių įkaitai

Didžiausias Smiltynės pranašumas, anot pašnekovo, - grynas oras, nors „kai iš rytų papučia, viskas iš miesto ateina“.

O trūkumai? „Vasaros eilės prie kelto, sudėtingas produktų tiekimas“, - sako verslininkas.

"Ar laivukų daugiau reikėtų, ar žmonės nežino, kad persikėlus su Senosios perkėlos keltu galima Smiltynėje pasivaikščioti, su laivu tiesiai iki Jūrų muziejaus nuplaukti, autobusu Neringą pasiekti?.. Ar mieste neranda, kur mašinas pastatyti?

Gal galvoja, kad parkavimas mieste kainuos tiek pat, kiek persikėlimas keltu? Bet jie nežino, kad persikėlę atsidurs 5 km ilgio automobilių eilėje ir praleis joje pusę dienos...

Kas iš to?"- stebėjosi lietuvių mentalitetu pašnekovas.

V. Šeštakovo manymu, Smiltynei praverstų aiškesnė informacinė sistema turistams, skatinanti ne tik aplankyti muziejų, bet ir pasilikti ilgiau, pasivaikščioti.

Priklausomybė nuo saulės

Verslas Smiltynėje, anot pašnekovo, turi savo geležines taisykles, kurių svarbiausia - priklausomybė nuo gamtos kaprizų.

"Per kelis dešimtmečius Smiltynė beveik nepasikeitė. Atrodo, kaip būtų užmirusi. Trūksta gyvybės, ypač ne sezono metu.

Viskas priklauso nuo saulės. Kai saulė yra - gerai.

Kai saulės nėra... štilis", - atvirai sako jis.

Kavinė „Pakrantė“ dirba ir žiemą, tik šeštadieniais ir sekmadieniais. „Kai geras oras, saulė, sniegas - žiemą lankytojų būna kaip vasarą. O ir kai štormai, atvyksta daug smalsuolių pasižiūrėti“, - pasakojo Vidmantas.

Į svečių namus „Pakrantė“, anot pašnekovo, daugiausia svečių atvyksta iš Kauno ir Vilniaus, pasitaiko ir klaipėdiečių, nemažą dalį sudaro užsieniečiai.

„Užsieniečiai sako, kad čia - auksinė vieta. Skirtingai nei lietuviai jie randa kuo užsiimti Smiltynėje bet kokiu oru: keliauja dviračiais, vaikšto po miškus, mėgaujasi gamta“, - pasakojo Vidmantas.

Šią vasarą, anot pašnekovo, svetingumo verslas buvo labai suspaustas į trumpą laikotarpį vasaros pabaigoje, kai atšilo.

"Labai pavargome. Prie jūros šią vasarą - gal tik tris kartus buvome, nebuvo kada nueiti. Ir jachta prastovėjo, nebuvo oro ir laiko burėms.

Taip jau yra šitame versle: nėra žmonių - blogai, yra - galvoji, kada jie išvažiuos", - juokiasi iš savęs pašnekovas.

Paklaustas, kaip ir kur su žmona ilsisi, verslininkas atsako: „Smiltynėje. Pagrybaujam, po mišką pasivaikščiojam, su dviračiu pasivažinėjam. Kažkaip nesinori niekur išvažiuoti.“