Smiltynės slėpiniai: „Gyvenimas čia sustoja dešimtą valandą vakaro“

„Tai kad nėra čia ką pasakoti. Jeigu yra užsakymų - tai dirbam. Pagal poreikį, taip sakant“, - nedaugžodžiauja viešbutyje pasitinkantis Linas Jasas, nešdamas pusryčių košę viešbučio svečiams.

„Žemaitis“, - vėliau paaiškins vyro santūrumą Alma, po pusryčių išlindusi iš virtuvėlės ir prisijungusi prie pokalbio.

Pati Alma - kaunietė. Pora pasakojimą pradeda prisiminimu, kaip prieš dešimt metų paliko miestą ir atvažiavo į Smiltynę.

Kas tai buvo - pabėgimas ar gerai apgalvota avantiūra?

Alma: Tai buvo avantiūra. Buvome samdomi darbuotojai, vaikai jau paauginti, ir tiesiog nusprendėme, kad reikia kažko naujo.

Prieš mums atsikeliant šis viešbutis jau veikė. Mes tiesiog perėmėme verslą.

O pastatas statytas sovietmečiu. Tada tai buvo svečių namai, skirti specialiojo autotransporto darbuotojams.

Nesigailite?

Alma: Nesigailime. Pirmi metai buvo sunkūs, bet paskui atėjo ramybė. Gal net per didelė... (šypsosi).

Esame nenuoramos, praėjus dešimtmečiui čia jau vėl pradedame galvoti, gal reikia kažko kito...

Kai viskas žinoma, metai iš metų kartojasi, pradedi ieškoti naujų iššūkių.

Jaučiatės tapę vietiniais Smiltynėje?

Alma: Mes čia jau įaugome. Santykiai su gyventojais geri, visi vieni kitus pažįsta.

Iš pradžių pykdavom ant šernų, vis lygindavom aplink viešbutį išknistą veją. Ryte atsikeli - vėl tas pats.

Paskui supratom - prieš gamtą nepakovosi. Čia šernų namai. Mes čia - tik svečiai. Kai susitaikai, pradedi džiaugtis.

Linas: Smiltynės senbuviai sako, kad anksčiau šernai pereidavo per Kuršių marias ledu į žemyną.

Dabar žiemos šiltos, ledas neužšąla, tai jie ir pasilieka. Jų populiacija čia per didelė. Bet ką padarysi...

Briedį taip pat šią vasarą matėme. Čia - gamta.

Turite prabangą pro viešbučio langus gėrėtis Kuršių marių vaizdu. O prie jūros dažnai nueinate?

Alma: Nueiname. Tiesa, ne saulėje degintis, o vakare pasivaikščioti. Ypač mėgstame pasivaikščioti prie jūros ne sezono metu, gintarų parankioti.

Jūsų viešbutis - vienas iš nedaugelio Smiltynėje. Koks yra jūsų svečias? Kas ieško prieglobsčio šioje tyloje?

Linas: Mūsų svečiai - broliai lietuviai, vienas kitas užsienietis.

Vasarą, žinoma, viešbutis būna pilnas. Ypač daug svečių sulaukiame, kai vyksta dideli renginiai Klaipėdoje, tokie kaip regatos ar „Formulės“ varžybos.

Kita kategorija žmonių yra ramybės ieškotojai.

Smiltynė dar išsaugojusi tokią ramybę, kokios nerasi nei Nidoje, nei Palangoje.

Anksčiau apsistodavo pas mus ir žmonės, atvykstantys į delfinų terapijas Lietuvos jūrų muziejuje.

Alma: Žiemą pagrindiniai mūsų svečiai būdavo žvejai - stintautojai.

Bet jau keleri metai, kai stintos dingo.

Tad dabar žiemos sezonas Smiltynėje praktiškai nebeegzistuoja.

© Viešbučio „Palva“ vertybė - ramybė gamtos oazėje su vaizdu į Kuršių marias. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Užsidaro restoranai, jachtklubas nuo spalio nedirba iki pat balandžio. Viskas nutyla. Liekame dirbti beveik vieninteliai.

Atrodo, kad žiemos ramybė Smiltynėje turi ir kitą, atšiauresnę pusę. Kokie didžiausi iššūkiai kyla jums?

Linas: Ramybė čia pjaunasi su realybe.

Anksčiau, pavyzdžiui, viešbutyje rengdavome šeimos šventes: vestuves, jubiliejus, įmonių renginius ir panašiai, bet atsisakėme šios veiklos, nes tai - triukšmingi renginiai.

O čia aplink gyvena žmonės, jie nori poilsio.

Jautėmės nemaloniai, jei pas mus po dvyliktos dar groja muzika.

Nusprendėme, kad geri santykiai su bendruomene yra svarbesni.

Alma: Bet didžiausia Smiltynės problema - susisiekimas.

Paskutinis keltas iš Klaipėdos - dešimtą vakaro. Šeštadienį - vienuoliktą. Tai reiškia, kad esi atkirstas.

Jei mieste vakare vyksta renginys, negali jame dalyvauti, nes nebegrįši namo. Žinoma, kad gali naudotis Naująja perkėla, bet o kaip nuo jos iki viešbučio atvažiuoti?

Ypač liūdna, kad net per Jūros šventę ar Jonines, kai veiksmas prasideda vėlai, mes liekame anapus.

Žmonės negali vasarą net saulėlydžio sulaukti Smiltynėje, nes nebus kelto atgal.

Yra laivas taksi, bet tai kainuoja „kosmosą“ ir ne visada pavyksta susitarti.

Tiesiog susitaikai, kad gyveni čia kitokiu ritmu.

Manau, kad didžiausia Smiltynės problema yra sezoniškumas.

Vasarą visiems užtenka darbo, o rudenį, žiemą, pavasarį čia nėra ką veikti.

Smiltynė atrodo lyg sustojusio laiko vieta. Nekilnojamojo turto kainos čia didžiulės, bet aplink matyti nemažai apleistų pastatų. Kaip manote, kodėl?

Linas: Labai daug.

Pavyzdžiui, gelbėjimo stotyje anksčiau buvo pirtis. Tai buvo labai gerai! Žiemą vasarą į tą pirtį žmonės veržėsi.

Specialiai atvažiuodavo, apsistodavo pas mus, kad galėtų į pirtį nueiti ir jūroje išsimaudyti.

Dabar pirtis jau treji metai uždaryta, pastatas avarinis. Sakė, rekonstruos, bet niekas ten nebedirba.

Buvo sporto bazė prie kelto, joje vykdavo stovyklos, renginiai. Jau antri metai viskas uždaryta.

Buvo miško darželis, kur tėvai palikdavo vaikus visai dienai gamtoje. Dabar tas pastatas parduodamas.

Kiekviena tokia uždaryta vieta atima iš Smiltynės dalelę gyvybės, ypač ne sezono metu.

Jei galėtumėte svajoti be jokių apribojimų, kokią Smiltynę matytumėte ateityje? Ko norėtumėte jai palinkėti, kad gyvybė čia pulsuotų visus metus?

Alma: Manau, kad nereikia išradinėti dviračio. Pažiūrėkime į Druskininkų, Birštono pavyzdžius.

Ko ten važiuoja žmonės ne sezono metu? Dėl geoterminių vandenų, sanatorijų, SPA centrų, vandens parkų.

Mums trūksta rekreacinės veiklos. Jei atsirastų kažkas panašaus, mes visi čia gyventume, o ne tik egzistuotume.

Linas: Niekas nenori, kad Smiltynė virstų dangoraižių sala.

Reikia išsaugoti jos dvasią, bet veiklos, kuri netrikdytų gamtos, tikrai trūksta.

Viskas įmanoma, tik reikia noro tvarkyti ir daryti.

Alma: Nors ir nelengva, bet šita vieta turi kažką tokio, kas laiko.

Tiesiog reikia kantrybės ir tikėti, kad viskas bus gerai.