Smiltynės slėpiniai: „Kurhauze pokariu nebuvo nei elektros, nei vandens, nei tualeto“

Neseniai 94-ąjį gimtadienį sutikusi M. Gimbutienė gimė 1931 m. Radviliškyje.

Jos tėvas kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjas ten gavo žemės, vedė Rozaliją Šalčiūtę, pasistatė namą ir susilaukė 5 vaikų. Gyveno šeima ūkiškai, augino karves, avis, kiaules, vištas. Pokariu atėję sovietai žemę atėmė, name leido gyventi, bet su sąlyga, kad pusę salono bus išnuomota kontorai.

Gelbėjimosi ratą pasiūlė brolis

„Pirmasis 1947 m. paliko namus brolis Pranas Kairys. Jis išvažiavo mokytis į Jūreivystės mokyklą. Aš mokslų baigti neturėjau galimybės, reikėjo eiti dirbti.

Mokykloje mano buvo daili rašysena, buvau gabi kalboms, bendraudama su kaimynais sentikiais rusų kalbą išmokau. Įsidarbinau sekretore kariniame komisariate. Atsimenu, kaip viršininkas atnešė spausdinimo mašinėlę rusišką, instrukciją ir paragino išmokti spausdinti, nes prireiks. Ir iš tiesų prireikė", - pradėjo pasakojimą ponia Marijona.

Būdama 21-erių Marijona ištekėjo už mechanizatoriaus Petro. Ką tik ištekėjusi moteris su vyru kūrė ateities planus, tačiau pokario realybė juos greitai pakoregavo.

„Vyras jau neturėjo darbo, mes jauni“, - paprastai, bet iškalbingai priežastį palikti namus nusako Marijona. Gelbėjimosi ratą išmetė jos brolis Pranas Kairys - jūreivis, vėliau tapęs kapitonu, kuris tuo metu jau dirbo Klaipėdoje. Jis pakvietė svainį atvykti ir įsidarbinti matrosu tralerių laivyno bazėje.

Taip jauna šeima su vos penkių mėnesių dukrele Vilma ant rankų atsidūrė uostamiestyje. Iš pradžių teko glaustis pas brolį, kuris su savo šeima gyveno vieno kambario bute Minijos gatvėje.

Kol vyras dirbo, Marija, nešina kūdikiu, vaikščiojo po sugriautą ir atsigaunantį miestą ieškodama nuosavo kampo. Iš pradžių išsinuomojo kambarį pas Ustinovus Minijos gatvėje.

Galiausiai per brolio ryšius laivyno bazėje atsirado ir nuosavo būsto galimybė - kambarys Smiltynėje.

Kurhauzas paverstas bendrabučiu

Tas kambarys buvo trečiajame kurhauzo aukšte. Pokariu žmonės jį vadino tiesiog didžiuoju namu.

Pasak Marijonos, pastate dar tvyrojo karo metais čia buvusių kareivinių atmosfera. Namas buvo paverstas bendrabučiu, kuriame glaudėsi daugybė šeimų.

"Atplaukėme į Smiltynę apžiūrėti kambario. Kambarys buvo ilgas, siauras, be durų, plyta išversta, likusi tik sienelė labai graži, žalsvos spalvos, su ornamentais, dar vokiška.

Nulėkiau greitai į kiemą, prisilaužiau šakų, susirišau šluotą, iššlaviau voratinklius.

Per kiemą einant rusas kaimynas pasiūlė už degtinės butelį krosnį sumūryti. Superinę plytą padarė. Duris įsistatėm. Brolis padėjo dažų gauti, išpurškėm lubas, sienas, grindis pati išsidažiau. O kaip tik tuo metu Ustinovų kaimynas, kariškis, išsikraustė ir pardavinėjo savo baldus.

Mes iš jo visus baldus nusipirkom už 1000 rublių. Tai įsikėlėme į tą kambarį Smiltynėje kaip turčiai. Aš turėjau net patefoną ir pas mane nuolat grodavo muzika, nes nei radijo, nei televizoriaus", - pasakojo Marijona.

Asketiška buitis

Buitis pokariu, anot pašnekovės, buvo asketiška.

Kurhauze nebuvo elektros - vakarais šviesą skleisdavo žibalinė lempa. Nebuvo ir vandentiekio. Vandenį tekdavo neštis kibirais iš šulinio.

„Tekdavo iš trečio aukšto leistis su dviem kibirais, parsinešti vandens iš šulinio. Drabužius skalbdavau rankomis vonelėje, o skalauti nešdavau prie šulinio. Paskui visus šlapius išgręžusi vėl parsinešdavau ir palėpėje džiovindavau“, - pasakojo moteris.

Ar žiemą, ar vasarą, vis tiek reikėjo švarą palaikyt. Mes buvom taip pripratę.

Apie vonios kambarį ar dušą nebuvo net svajonių.

Visi kurhauzo gyventojai naudojosi lauko tualetu - medine būdele kieme.

„Pastatytas iš lentelių, su skylėmis, viskas juda, baisu įkrist“, - šiandien su šypsena prisimena Marijona.

Prabangos prekė - miltai

Didelis minusas, anot pašnekovės, buvo, kad kurhauze nebuvo rūsio, nes nebuvo kur laikyti maisto produktų. Šaldytuvų juk nebuvo.

Maistą galėdavome tik tam kartui pirkti. Apsipirkdavome turguje. Ir mūsų didžiajame name buvo parduotuvė, tik nedaug ko joje būdavo.

Viena laimė, kad duonos atveždavo. Kai atveždavo miltų - tai nusidriekdavo didžiulė eilė ir visiems joje stovintiems išduodavo talonėlius, violetiniu rašalu prirašytus. Miltai buvo prabangos prekė", - pasakojo senolė.

„Viskuo dalinomės“

Anot pašnekovės, kurhauze gyveno skirtingų tautybių žmonės, buvo daug rusų, buvo ir lietuvių.

„Sutarėm gerai, viskuo dalindavomės. Patys plaudavome koridorių, laiptus.

Beje, laiptai ir ypač turėklai buvo labai gražūs tame name. Dalinomės su kaimynais ir balkonu, iš kurio atsiverdavo vaizdas į marias, ir vaikus vieni kitų pasaugodavome, kai norėdavome kur vieni du su vyru išeiti", - pasakojo Marijona.

Pramogų pokariu, anot moters, daug nebuvo. „Smiltynėje, toje vietoje, kur dabar kavinė, vykdavo šokiai, leisdavo plokštelių muziką. Dar su vyru nuplaukdavom į Klaipėdą ir eidavome į kiną „Baltijos" kino teatre. O su dukrele dažnai tiesiog laivu plaukdavome be tikslo į Klaipėdą ir atgal“, - dalijosi prisiminimais M. Gimbutienė.

Bus daugiau.