Smiltynės slėpiniai: vaikų žaidimai čia kvepėjo paraku

Pono Alfredo istorija Smiltynėje prasidėjo 1958-aisiais.

Nors gimė Sedoje, vos kelių mėnesių kūdikis jis atsidūrė čia, Kuršių nerijos glėbyje.

„Tėvas Julius Rimutis gavo darbą tuometiniame “eksploataciniame techniniame ryšių mazge„ - tapo ryšininku ir gavo 2 kambarių butą šiame name ir atsikėlė su mama bei manimi - vos pusės metų kūdikiu“, - pradeda pasakojimą Alfredas.

Vyras paaiškina, kad tais laikais ryšio linijos dar nebuvo paslėptos po žeme.

„Jos lyg voratinkliai driekėsi ant medinių stulpų, o jo tėvo pareiga buvo jas prižiūrėti.

Gavo tėvas dviratį, dar aš prisimenu, toks mėlynas. Tai su juo važiuodavo tas oro linijas tikrinti. Iki pat Palangos važinėdavo."

Smiltynėje apsigyvenusi jauna šeima netrukus pagausėjo - gimė Alfredo jaunesnysis brolis Arnoldas. Tarp berniukų buvo vos pusantrų metų skirtumas.

Atrodė, kad šeimos laukia ramus ir laimingas gyvenimas gamtos prieglobstyje. Tačiau likimas buvo negailestingas.

„Netrukus tėtis apsirgo - skrandžio vėžys,“ - prislopintu balsu taria Arnoldas.

Tėvas mirė 1962-ųjų vasarį, palikdamas vos 23-ejų metų žmoną vieną su dviem mažais vaikais.

Šis praradimas apvertė šeimos gyvenimą aukštyn kojomis ir tapo didžiausiu mamos stiprybės išbandymu.

Paauglė grįžo iš Sibiro viena

Vyro netektis Levitai (Mikaitei) Rimutienei nebuvo pirmasis iššūkis jos gyvenime.

„Visa mamos šeima, seneliai su šešiais vaikais, buvo ištremti. Jauniausias vaikas ir mirė tremtyje.

O vienais metais Stalinas išleido kažkokį įsakymą, kad nepilnamečiai gali grįžti.

Tėvai mamą, vos šešiolikos metų sulaukusią, ir išleido namo, į Lietuvą. Iš Rusijos, Krasnojarsko parvažiavo viena.

Apsistojo pas senelio brolį, kuris gyveno netoli Kalvarijos, Gegrėnuose. Kelerius metus pagyveno, o sulaukusi 18 m. ištekėjo už mano tėvo", - mamos gyvenimo posūkius atskleidė ponas Alfredas.

Pasak pašnekovo, vėliau, maždaug 1978 m., ir seneliai grįžo iš tremties. Gyveno jie Alsėdžiuose.

„Tai mama mus su broliuku mažus vasaromis pas senelius išveždavo. Ten visos vasaros mūsų prabėgo. Alsėdžiai man - kaip antra tėviškė“, - pasakoja Alfredas.

Už užrakintų durų

Kad išsilaikytų viena su dviem vaikais, jauna našlė sukosi kaip galėjo.

Dirbo ji duonos kepykloje Klaipėdoje, o tai reiškė ilgas darbo valandas anapus marių.

Kadangi vaikų darželio Smiltynėje nebuvo, vienintelė išeitis buvo palikti vaikus užrakintuose namuose vienus.

© Rimučių šeima.

Dviejų berniukų pasaulis ištisoms dienoms susitraukdavo iki kelių kambarių erdvės.

Draugai, lakstantys lauke, per mažą atidarytą orlaidę įmesdavo jiems obuolį ar saują slyvų.

Už užrakintų durų likę broliai krėsdavo išdaigas, kurias Alfredas šiandien prisimena su šilta nostalgija.

Viena iš jų - bandymas pagreitinti laiką. Vaikai, nekantriai laukdami mamos, sugalvojo, kad jei pasuks laikrodžio rodykles į tą laiką, kada ji turėtų grįžti, mama atsiras anksčiau.

„Laikrodį mama parodydavo: va, kai bus ta mažoji rodyklė čia, didžioji čia, aš pareisiu iš darbo. Atsibosdavo laukti. Pasukam laikrodį, bet mamos nėra“, - juokiasi jis.

Kitas nuotykis buvo susijęs su tėvo palikimu. „Tėvas, pasirodo, šiek tiek tapė, tad namuose buvo likę aliejinių dažų. Mes jais ir sienas, ir viską, ką įmanoma, išpaišėm“, - pasakoja Alfredas apie vaikystės „meninį projektą“.

Tai buvo vaikų būdas išlieti energiją ir kovoti su nuoboduliu.

Žaislų trūkumą kompensavo beribė fantazija. Alfredas pasakoja, kaip iš senų statinių lankų pasidarydavo stumiamą žaislą - „stumeklę“ - ir su ja lakstydavo po visą Smiltynę.

Populiariausias žaidimas buvo savotiškos slėpynės ir lobių paieškos viename.

„Nubėgi kažkur, nupieši rodyklę, kur sukti, kryžiuką - kai kelias baigiasi ir laikas ieškoti“, - aiškina jis žaidimo taisykles, kurios paversdavo visą pusiasalį nuotykių aikštele.

Už sienos pažeidimą - skusti bulves

O bėgioti Smiltynėje vaikai ne visur galėjo, nes Smiltynė buvo pasienio zona.

„Buvo galima eiti centriniu takeliu iki gelbėjimo stoties. Prie jūros galima būdavo eiti iki ribos, kur dabar yra vyrų pliažas. Ten stovėjo pasieniečių bokštelis, už jo toliau eiti negalima.

Į muziejaus pusę irgi leisdavo iki ten, kur baigiasi moterų pliažas.

Į pliažą galima būdavo eiti, bet tik iki 9 val. vakaro. Devintą valandą pravažiuodavo per pliažą traktorius su akėčiomis, užakėdavo pirmyn atgal. Man atrodo, iki pat Nidos jis taip važiuodavo. Ir viskas, iki jūros jau nenueisi.

Vieną kartą brolis su kompanija nusižengė tvarkai - tai pasieniečiai juos į Juodkrantę nuvežė. Sakė, kad teko visą naktį bulves skust", - pasakojo Alfredas.

Savadarbiai fejerverkai

Pašnekovas prisimena, kad viena iš svarbių vietų berniukams buvo duobė prie Jūrų muziejaus, kur dabar lauko baseinas.

„Eidavom į tą duobę parako rinkti. Ten jo būdavo labai daug. Paskui tą paraką auksiuku apvynioji, uždegi.... fejerverkas švilpia!“ - iki šiol su valiūkiška šypsena prisimena Alfredas.

Už Jūrų muziejaus, anot pašnekovo, jau eiti nebuvo galima - pasienis.

„Bet ten, paskutiniame name, griuvėsiuose kažkokiuose, gyveno mūsų draugas Antanas Daulys, tai mes pas jį prasmukdavome.

Dabar jau neprisimenu ir neatseku, kur tiksliai jis ten gyveno, bet mums atrodė baisiai, kažkokiame rūsyje žmonės glaudėsi, praktiškai kopose", - pasakojo A. Rimutis.

Bus daugiau.