Spektaklio „Spąstai“ recenzija

Šiuo metu Vilniuje po pandeminės pertraukos vėl pradėtas rodyti jos dar 2019 metais drauge su gausia tarptâutine komanda sukurtas spektaklis „Spąstai”, kuriame siūlomas netikėtas kontrastas: šį kartą kiek groteskiška objektų teatro kalba čia nagrinėjama psichologinė tema - pristatoma manipuliacijų kitu problema.

Nenuostabu, kad spektaklio veiksmui pasirinkta darbo aplinka - biuras. Scenoje dominuojančią raudoną spalvą pačios spektaklio kūrėjos sieja su viena iš pasakos apie Raudonkepuraitę interpretacijų, tačiau ne mažiau ryški čia ir sąsaja su anglų kalbos idioma „red tape”, reiškiančią biurokratiją ir visą, kas su ja susįję.

Mat scenoje raudonos popieriaus juostos fone (scenografė, dailininkė - Cerise Guyon) veikia dvi raudonais kostiumėliais vilkinčios (kostiumų dailininkė - Aldona Trimakienė), raudonai lakuotais nagais, raudonais biuro reikmeninimis apsiginklavusios kontrastingo aktorių Kristinos Mauruševičiūtės ir Vilmos Raubaitės dueto kuriamos ypatos.

Šiame objektų spektaklyje pasakojimą konstruoja kaukės, pagamintos iš su biuro kasdienybe susijusių objektų: segtuvų, kavos puodelių, cukraus pakelių, žirklių, lipnios juostos ir kt. Tad aktoriams tenka nemenkas iššūkis mėginant kurti savo personažus, veikti scenoje ir rasti viena kitą didžiąją laiko dalį nieko nematant (choreografė - Sigita Mikalauskaitė).

Kartu tai sukuria sąlygas specifinei kūno kalbai ir jautrumui, kurie sudaro kitokio buvimo scenoje įspūdį, regis, skatina aktorių kūrybiškumą, mėginant prisitaikyti prie nepatogių aplinkybių, tad raudonais atspalviais užpildytoje scenoje atsiranda ir kitų, jau aktorių kuriamų spalvų. J. Trimakaitė išradingai žvelgia į kasdienius objektus, savo spektaklio veikėjoms suteikdama gana netikėtų pavidalų.

Įdomu scenoje stebėti pakitusią aktorių kūno kalbą, kūrybingas jų pastangas prisitaikyti, aktorių partnerystės dinamiką iš jų psichofizinių ir profesinių skirtumų gimstančius smulkius niuansus.

Recenzavo Goda Dapšytė