Sunykusio delmono istorija

Pagaminti labiausiai sunykusio delmono (siuvinėtos kišenės), gauto iš Dreižių kaimo, kopiją pakvietėme rankdarbių meistrę Ireną Ungaro-Šukytę (gim. 1966 m. Pleškučių k., Klaipėdos r.), kurios giminės iš motinos pusės šaknys veda į Dreižius.

Išsiaiškinome, kad delmoną 1973 m. muziejui perdavė Irenos močiutės sesuo Lena Paurienė (gim. Juraschka), o eksponato savininkė yra Irenos promočiutė Eva, kurios mergautinė pavardė Kurschat. Delmonus siuvinėjančiai meistrei tai buvo staigmena.

Delmonas mena garsią giminę

Irenos Ungaro prosenelė, delmono savininkė Eva Kurschat (gim. XIX a. II pusėje, 1870-1880 m.) buvo ištekėjusi už Brizgio ir su juo susilaukė penkių vaikų: Evos, Jonio, Jokubo, Jurio ir Marės. Vėliau ji tapo našle.

Antrą kartą Eva ištekėjo už sakytojo iš Vanagų kaimo Jurio Juraškos (vok. Juraschka), kuris buvo dvylika metų už ją jaunesnis.

Pasakojama, kad jis labai gailėjosi Evos ir jautė pareigą ja pasirūpinti: „Ta moteris labai kenčia, aš privalau jai padėti.“ Juraška buvo tikintis, geros širdies žmogus.

Vedęs našlę su penkiais vaikais su ja susilaukė dar dviejų dukrų - Annos (gim. 1911 m. rugsėjo 7 d.) ir Lenos (gim. 1913 m.).

Šeima gyveno Dreižių kaime.

Irena savo prosenelį pažinojo tik iš mamos ir močiutės pasakojimų. Jis buvo labai pamaldus, sekmadieniais neleisdavo dirbti jokių darbų.

Namuose iš vakaro net roputes (taip vadino bulves) nusiskusdavo.

Sekmadienis buvo skiriamas maldai.

Jei neidavo į bažnyčią, o likdavo namuose - visi giedodavo iki pietų.

Neretai buvo giedama ir šeštadienio vakarą.

Šeimoje buvo kalbama, kad Eva Kurschat buvo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio (vok. Friedrich Kurschat, 1806 m. balandžio 24 d., Noragėliai, Pakalnės apskritis, dab. Slavsko r. - 1884 m. rugpjūčio 23 d.) giminaitė.

Laukiant atvykstančio garbingo svečio, jos tėvų namuose Vanagų kaime buvo uoliai tvarkomasi.

Ta proga šveistos net žibalinės lempos su porceliano gaubtais. Sakyta: „Reikia išvalyti kupolines lempas, nes Frydelis atvažiuos.“

Eva buvo gera audėja. Ausdavo drobes, kurias vadino „bleks“. Seserims Annai ir Lenai motinos audinius tekdavo prie vandens saulėje išbalinti - „blekiuoti“.

Nors Evos Kurschat vardas ir pavardė dokumentuose buvo rašomi vokiškai, bet tos kalbos ji nemokėjo.

Pramoko bendraudama su kaimo mokytoju.

„Ji buvo tikra lietuvininkė, - tikino Irena. - Rengėsi tamsiai: plisuotu sijonu, švarkeliu, pasiūtu “į liemenį„, ryšėjo tamsios plonos vilnos skara su ilgais šilkiniais kutais, o prie juosmens nešiojo delmoną.“

Taip savo močiutę prisimindavo Irenos mama Irmgard Šukienė (gim. Vytaitė).

Irmgard pusseserė, Lenos Paurienės dukra Erna Peterait, augusi kartu su močiute Dreižių kaime, vaikystėje matydavo, kaip ji atnaujindavo savo plisuoto sijono klostes.

Pasak Ernos, senolė rankomis suklostydavo drabužį ir prie krosnies prislėgdavo jį pailgais metaliniais svarmenimis.

Kadangi klostės prieš tai dar buvo sudrėkinamos, plisuojant kildavo garas.

Įnoringasis promočiutės rankdarbis

Delmonų siuvimas ir siuvinėjimas - kūrybinis procesas. Susikurti puošnų delmoną prie Klaipėdos krašto tautinio kostiumo šiandieną nėra sunki užduotis.

Mažiau patyrusi siuvinėtoja gali rasti nesudėtingų raštų pavyzdžių, o nagingosios auksarankės turi puikią galimybę parodyti savo meistriškumą ir pasigaminti ypatingo kruopštumo reikalaujantį aprangos priedą.

Tačiau visiškai nelauktos užduotys iškyla gaminant muziejinių eksponatų kopijas.

Reikia rasti identiškus siūlus, medžiagas, atkurti sunykusius raštus ir perprasti rankdarbio siuvinėjimo braižą.

Todėl imtis šio darbo įmanoma tik sukaupus nemažai patirties.

O kokie jausmai aplankė meistrę Ireną Ungaro siuvinėjant savo promočiutės delmono kopiją?

"Jeigu apie tai būčiau žinojusi iš vaikystės, gal būčiau su tuo susigyvenusi, o dabar man buvo staigmena.

Kai išsiaiškinau, jog tai mano promočiutės Evos Kurschat delmonas, iš pradžių jaučiau didelį jausmų antplūdį ir pakylėjimą, o po to atsirado baimė.

Buvo nedrąsu imtis šio atsakingo darbo", - prisiminė Irena.

Prireikė net kelių bandymų, kol rezultatu ji liko patenkinta.

"Kai pradėjau siuvinėti, stengiausi atkartoti kiekvieną dygsnelį. Bet tai pasirodė neįmanoma užduotis.

Evos Kurschat delmonas nėra tobulai išsiuvinėtas.

Jos kryželis (toks siuvinėjimo būdas, kai du dygsneliai susikryžiuoja - aut. past.) nėra lygus - tai į vieną, tai į kitą pusę pasviręs.

Aš darbą priešais save laikau, o jinai siuvinėjo rankdarbį tai į vieną, tai į kitą pusę pasukusi", - savo įžvalgomis dalijasi Irena.

Kopiją pagaminusi autorė pastebi, kad senojo delmono ornamentai išsiuvinėti namuose suverptais ir dažytais vilnoniais siūlais, kurie nėra vienodo storio.

Dėl to atrodo, kad ir raštas nėra lygus.Anuomet siuvinėtoja rankdarbį laisvai sukiojo, nekreipdama dėmesio į ornamento kryptį. Svarbiausia jai buvo išsiuvinėti norimus ženklus ir raštus.

Kai meistrė ėmėsi delmono kopiją siūti ir siuvinėti antrąjį kartą, stengėsi, kad darbas būtų atliktas ne tik profesionaliai, bet ir su meile, iš širdies.

Tačiau rezultatas vis tiek netenkino...

"Kai antrąją kopiją išsiuvinėjau ir išlyginau - darbas neatitiko originalo.

Tai nebuvo Evos Kurschat delmonas...

Tada jį paraukiau apačioje ir iš šonų taip, kad atrodytų minkštesnis, apvalesnis - lyg panešiotas", - pasakoja delmono kopijos autorė.

Po trečiojo bandymo Irena džiaugėsi, kad pagaliau pavyko ne tik „išskaityti“ išsitrynusius raštų elementus, bet ir pajusti savo prosenelės siuvinėjimo stilių, įsigilinti į rankdarbio pasiuvimo būdą.

"Šis delmonas nebuvo pagamintas tam, kad kabėtų parodoje ar būtų tik puošnus aksesuaras.

Tai buvo praktiškas reikmuo, aprangos priedas, skirtas smulkiems daiktams susidėti, pasiūtas su pamušalu, kad būtų tvirtas ir ilgaamžis", - teigia meistrė.

Ji džiaugėsi atliktu darbu ir dėkojo likimui už suteiktą galimybę prisiliesti prie savo promočiutės rankdarbio.

Bus daugiau.