Sunykusio delmono istorija (4)

Annos Vytienės (Anna Wiethe) gyvenimo istorija

Savo promočiutės Evos Kurschat Irena nepažinojo. Artimiausi žmonės jos gyvenime buvo mama ir močiutė.

Mamos mama Anna Vytienė (Anna Wiethe, gim. Juraschka) mokė mergaitę melstis, padėjo pasiruošti konfirmacijai.

Jai Irena dėkinga ir už pirmuosius siuvinėjimo dygsnius.

Į muziejų rankdarbių meistrė atnešė savo močiutės išsiuvinėtą patalų užvalkalą.

Tokio eksponato dar neturėta.

Centre - kvadratinis iškirpimas, apnertas vąšeliu ir išsiuvinėtas baltais šilkiniais siūlais.

Puošiant patalų užvalkalą neužmegztas nė vienas mazgelis.

Tai vertingas pavyzdys, leidžiantis plačiau pažvelgti į šišioniškių rankdarbių tradicijas.

Anna gimė 1911 m. rugsėjo 7 d. Dreižių kaime. Jos gyvenimo istorija skaudi, kaip ir kitų šio krašto gyventojų.

Paauglystėje ji tarnavo Šperberių dvare netoli Priekulės.

Ten užsidirbo mokslams ir baigė siuvėjų kursus.

Tarnaudama Anna patyrė ir nelabai malonių nutikimų.

Poniai raitydama plaukus karštomis žnyplėmis ji juos netyčia nusvilino, o kai užsižiūrėjo, kaip ponas žaidžia su kačiukais, - sudaužė pietų servizą.

1935 m. Anna ištekėjo už ūkininko Vilhelmo Vytės (vok. Wilhelm Wiethe) (gim. 1914 m. balandžio mėn. 29 d. Drukiuose, m. 1985 m. liepos 31 d. Ferden (Aller) mieste Vokietijoje).

Jaunuoliai susipažino Priekulės bažnyčioje.

Anna giedojo chore, o Vilius grojo dūda, vadinama „triūba“.

Vestuvių metinių proga bažnyčios muzikantai padovanojo jaunai porai Šventąjį Raštą, išspausdintą Berlyne 1905 metais.

Knyga su įrašu „Meilingam atsiminimui! Priekulėje, 13 Maerzu 1936 Priekulės bažn. triub. choras“ išsaugota iki šių dienų.

Pasak Irenos Ungaro: „Religinės knygos dovanotos įvairių švenčių progomis, nes su Dievo žodžiu jie gyveno nuo pat gimimo iki mirties.“

„Kai ištekėjo ir teko perimti ūkį, močiutė turėjo baigti ekonomės kursus“, - pasakoja Irena.

Vytės buvo stambūs ūkininkai.

Jie deklaravo50 hektarų žemės, tačiau turėjo dar daugiau.

Tiek įrašė, kad šeimos neištremtų į Sibirą.

Augino karves, kiaules, žąsis, kalakutus.Pasak Irenos mamos Irmgard, tuo metu Pleškučiuose buvo dar keli ūkininkai: Kuršaitis Jonis, Kuršaitis Mikis ir Arnašius.

Annos ir Vilhelmo dukra Irmgard gimė balandžio pirmąją.

Tą dieną įvyko linksmas nutikimas, kuris vėliau šeimoje buvo prisimenamas įvairiomis progomis.

Vokiečių kalba šį pasakojimą mėgdavo kartoti ir pati Anna, ir jos dukra Irmgard.

"Tądien, po turgaus, tėvas su kitu ūkininku buvo užėjęs į knaipę (smuklę) išlenkti taurelės.

Atbėgusi kaimynė jam sako: "Vyte, skubėk namo, tavo Anna pagimdė dukrą.

"Tačiau vyras tikėjosi, kad gims sūnus, nes ir lovelės užuolaidėlės buvo pasiūtos žydros.

Jis sakęs: "Na, jo, norit mane apgauti, juk šiandien pirma aprilis (balandžio pirma).

„Kaimynė buvusi šmaikšti: “Na va, Vyte, gandras atnešė berniuką, bet kol tu atėjai, mes nugnybom, kad būtų mergaitė, Annai padėjėja."

Visi juokėsi, kad buvo „nugnybta“, o Vytė vis tiek nenorėjęs nusileisti: „Jūs meluojat, turėjo būti berniukas, nes lovelės užuolaidėlės yra mėlynos!“

Kai 1944 metais Vilių paėmė į vokiečių kariuomenę, jo dukra Irmgard, kuriai tebuvo keturi metukai, su tėveliu atsisveikino vokiškai: „Liebe Papa komm bald wieder!“ („Mielas tėveli, grįžk kuo greičiau!“)

Nei savo žmonos Annos, nei sūnaus Gintaro Vilhelmas daugiau nebeišvydo.

O dukros Lenos tėvo akys nebuvo regėjusios nė karto, kadangi vyrui išėjus į karą, žmona liko nėščia.

Valdžia atmetė artimųjų prašymus išvykti susitikti į tuometinę Vakarų Vokietiją. Leidimą gavo tik vyriausia dukra Irmgard.

Šis tėvo ir dukros susitikimas įvyko po trisdešimt devynerių metų...

Irena pasakoja: "Italijoje senelis papuolė į nelaisvę ir buvo išsiųstas į Vokietiją.

Į Pleškučius jau nebesugrįžo, bet daug metų Vokietijoje jis kasdien ėjo į traukinių stotį, tikėdamasis vieną kartą sulaukti savo šeimos..."

Liūdna šeimos istorija pasakojama iš kartos į kartą. Nepažinę tėvo meilės, šeimoje užaugo trys vaikai: Irmgard, Gintaras ir jauniausioji Lena. Pirmagimiai dvynukai mirė nesulaukę metukų.

Bus daugiau