„Šventoji“ kviečia moteris pripažinti ir apkabinti savo žaizdą
Spektaklis „Šventoji“ pastatytas Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre. Praeitą savaitgalį įvyko jo premjera, o gruodžio 10 d. spektaklis bus rodomas Klaipėdos dramos teatre.
Egle, kaip jaučiatės po premjeros?
Dar nesuprantu, kas įvyko. Be galo daug emocijų širdyje: džiaugsmas, nuovargis, jautrumas, dėkingumas, trapumas. Šis spektaklis - kitoks. Man jis yra daugiau nei spektaklis ir sukurtas Marijos Egiptietės vaidmuo, kuris yra labai stiprus, žiaurus, visoks, man jis - daugiau nei vaidmuo.
Tai pirmasis mano monospektaklis ir jame aš pirmą kartą išsipildau scenoje kaip aktorė.
Tai pirmasis mano monospektaklis ir jame aš pirmą kartą išsipildau scenoje kaip aktorė.
Istorija, kurią išgyvenu scenoje, auga nuo mažos mergaitės iki moters, kuri jau viską patyrusi, neturinti ką prarasti ir labai stipri. Kažkam ji gali pasirodyti beviltiška.
Man ji atrodo tarsi esanti jau ne šiame pasaulyje, bet gerąja prasme. Tai moteris, kuri perėjo pragarą ir išskaidrėjo. Ji gali žiūrėti žmonėms į akis tiesiai, be jokios kaukės, be apsimetinėjimo.
Man šis spektaklis yra tarsi autobiografinis, nes yra sąsajų tarp šio kūrinio herojės ir mano gyvenimo.
Aš žiūriu žiūrovams į akis Marijos Egiptietės žvilgsniu ir savo mamos žvilgsniu.
Kaip ši medžiaga atsidūrė jūsų rankose?
Spektaklis „Šventoji“ yra įkvėptas Vidmantės Jasukaitytės romano „Marija Egiptietė“.
Ši knyga pateko į mano rankas gal prieš kokius ketverius metus. Ją davė man paskaityti draugė, režisierė Dalia Rust, kuri yra kūrusi dokumentinį filmą apie V. Jasukaitytę ir asmeniškai gerai pažinojo šią autorę.
Perskaičiau šį kūrinį per vieną naktį, mane jis sukrėtė… Buvo labai jautru, pravirkau…
Tada šmėstelėjo mintis, kad norėčiau kada nors įkūnyti Mariją Egiptietę scenoje, bet tada ta mintis atrodė neįgyvendinama. Neužsikabinau už jos, tik pagalvojau, taip pat, kaip vaikystėje pasvajojau, kad būsiu aktorė, bet galvojau, kad tai - ne man, nes aš tik paprasta mergaitė Telšių mokykloje, o aktorė - tai kažkas nežemiško.
Taip pat ir Marijos Egiptietės vaidmuo man atrodė galbūt neįmanomas, neturėjau jokių lūkesčių. Tai buvo tik vizija, kuri šmėstelėjo, ir aš ją paleidau.
Bet juk viskas išsipildo.
Šią vasarą mano draugė, režisierė D. Rust man paskambino ir sako: „Egle, Sakartvele bus monospektaklių festivalis. Dalyvauk.“ Sakau, kad neturiu monospektaklio. Tada ji sako: „Dalyvauk su “Marija Egiptiete."
Susitikom su V. Jasukaitytės dukra dailininke Kunigunda Dineikaite pas ją Šventojoje. Ir koks sutapimas, kad jau daug vėliau ir spektaklį taip pat pavadinome - „Šventoji“. Pirmasis šio spektaklio pavadinimas (mūsų trijų moterų sugalvotas) buvo „Nuodėmingoji Šventoji“.
Taip mes, trys moterys kūrėjos, pavadinome spektaklį, kurį pristatėme Tbilisyje. Spektaklis buvo ypač gerai priimtas, sulaukėme daug pasiūlymų iš kitų šalių.
Buvau ir esu laiminga, kad į spektaklio kūrybinę komandą jau tada įsiliejo daugiau žmonių: mano sūnus, režisierius Jokūbas Brazys, kompozitorius Gintaras Sodeika, vėliau net Benas Šarka, režisierius Jaunius Juodelis, Augustė Smaliukaitė. Mes neturėjome tam jokio biudžeto, tačiau labai daug žmonių pasakė „Taip“ ir dalyvavo šio spektaklio kūrybiniame procese be jokio išskaičiavimo, stipriai palaikydami mane. Man tai labai brangu, esu dėkinga…
Taip pat prisijungė ir režisierius Oskaras Koršunovas?
Monospektaklis yra didelis iššūkis, nebuvo paprasta jį kurti, ir aš vis jutau, kad kažko trūksta, kad ne iki galo atsiveria scenoje šis kūrinys, kažko neužčiuopiame. Tada, vykstant intensyvioms repeticijoms Vilniuje, paskambinau režisieriui O. Koršunovui, kad jis pažiūrėtų ir pasidalintų savo įžvalgomis.
Jis atėjo, pasižiūrėjo, po to mes su juo ilgai kalbėjome. Oskaras žino mano gyvenimo istoriją ir jis štai ką pasakė:
„Egle, aš žinau šio spektaklio raktą. Raktas esi tu pati. Eik per savo mamą į save.“
Tai išgirdusi susigraudinau, nutilau, susimąsčiau, nes mamos tema man visada jautri.
Neįsivaizdavau, kaip scenoje tai įgyvendinti, bet pasitikiu Oskaru.
O. Koršunovas įsileido mane į savo teatrą, pradėjome kartu kurti. Kūrėme, atvirai kalbėjomės apie skaudžias gyvenimo patirtis ir po truputį supratau šio spektaklio prasmę.
Kokia šio spektaklio prasmė?
Tai spektaklis apie sužeistą moterį. Apie kiekvieną iš mūsų, kuri yra patyrusi smurtą, prievartą. Mes turbūt kiekvienas turime žaizdą savyje ir ją slepiame užsitverdami nematoma siena. Griauti tą sieną ir išsilaisvinti - tai yra mano siekiamybė ir šio spektaklio žinutė.
Aš pati jau penkerius metus savanoriauju „Pagalbos moterims linijoje“, esu šios organizacijos savanorių mokytoja.
Tikrai daug moterų skambina ir atveria širdį. Jų sielose yra tokie sopuliai! Kas antra skambinanti moteris patiria fizinį ar psichologinį smurtą, tačiau apie tai dažniausiai niekam nesako, nekalba, o ne retai net pačios sau to nepripažįsta, paslepia giliai savyje.
Kol neiškelsime tos žaizdos į paviršių, kol jos neapkabinsime - tol nepradėsime gyti.
Šis spektaklis - viltingas, jis tiesia ranką moteriai. Man tai yra svarbu.
Aš juk ir pati jame gyju ir tikiu, kad sėdinčiai salėje tai rezonuoja, mačiau - po pirmųjų premjerų žmonės išėjo iš salės verkdami, sulaukiau daug padėkos žinučių. Bilietai į visus pirmuosius aštuonis spektaklius akimirksniu buvo išparduoti.
Kaip jus pakeitė šis spektaklis?
Labai gražiai ir tiksliai tą pokytį apibūdino vienas iš šio spektaklio kūrybinės komandos narių Kasparas Pocius. Jis pasakė: „Labai gražu buvo stebėti Eglę, žengiančią išsilaisvinimo keliu ir vedančią juo kitas moteris, ir mus visus, einančius brandos keliu.“ Šie jo žodžiai juk daug pasako.
Brandu yra atsisukti į save ir labai atvirai peržiūrėti visą savo patirtį.
Brandu yra atsisukti į save ir labai atvirai peržiūrėti visą savo patirtį: skausmingą, kraupią, liūdną, gėdingą. Mano gyvenime taip pat buvo tokių momentų. Yra ir žaizdų. Visko yra buvę. Mums patogiau pasislėpti, arba nubraukti ir pamiršti, ko mes nenorime prisiminti.
Spektaklyje Marija Egiptietė sutinka savo meilę. Jis veda ją ir nori parodyti jai Dievo kapą. Jis vedasi ją prie auksu spindinčių vartų, prie šventyklos, bet ji į ją neįeina, ji nepatenka prie Kristaus kapo, nes atsitrenkia į nematomą sieną ir beviltiškai krenta. Ji negali praeiti per tą sieną, nes pati ją pasistatė. Taip mes pačios statome sienas.
Vakar diena yra vakar, o šiandien diena yra dovana ir, kol esame gyvi, tol turime galimybę žengti į priekį.
Mano tikslas - išsilaisvinti, nebijoti ir padrąsinti kitas moteris tikėti, kad vakar diena yra vakar, o šiandien diena yra dovana ir, kol esame gyvi, tol turime galimybę žengti į priekį.
Kokį žingsnį žengsime, priklauso nuo mūsų. Turime savimi tikėti.
Paminėjote mamą. Gal ji matė šį spektaklį?
Ne. Ji nemačiusi nė vieno mano spektaklio. Gal vieną kartą, prieš daug daug metų, kai buvau ją atvežusi gydyti į Klaipėdą, kai ji perėjo Minesotos programą, vieną spektaklį ji matė. Neatsimenu, kokį.
O šito ji nematė. Ji nerodo savęs. Gyvena užsidariusi. Ji nepažįsta nei manęs, nei mano vaikų, bet ji - mano mama ir aš ją labai myliu.
Šis spektaklis yra mamai skirtas. Aš jame ją stipriai apkabinu. Apkabinu jos žaizdą, sykiu savo, neišmylėtos, mažytės mergaitės Eglutės, žaizdą. To apkabinimo man labai trūko, aš jo visą gyvenimą laukiau.
Šiandien aš turiu stiprybės pati savo mamą apkabinti, kad ir per spektaklį.
„Aktorius scenoje iš dugno gali žengti į dangų“
Oskaras KORŠUNOVAS, režisierius
"Antonin Artaud, teatro vizionierius, rašė, kad aktorius turi siųsti mums išsigelbėjimo ženklus nuo degančio laužo, kaip tai darė deginami pirmieji krikščionys. Kažkada aktorių nelaidojo kapinėse, kaip baisiausių nusikaltėlių, arba kaip Japonijoje garbindavo kaip šventuosius. Ir išties aktorius scenoje iš dugno gali žengti į dangų ir akimirką tapti šventuoju.
Tokį žingsnį ir žengia Eglė Jackaitė „Šventoji“. Gal ir ne visada nesuklups, bet visada tą žingsnį žengs. Bylos apie smurtą ir prievartą prieš moteris taip, kaip dar niekas mūsų scenoje nebylojo.
Bylos Marijos Egiptietės kūnu ir lūpomis ir bylos savo kūnu ir lūpomis, kad galėtų padėti savo seserims. Aš šitoj vietoj buvau tik išklausantis brolis, tik palydintis, tiesa - ne į šventyklą, o į sceną, kur, tikiu, gali skleistis tiesa ir stebuklas.
Tik padėdamas griauti tą sieną, į kurią taip beviltiškai atsimuša Marija Egiptietė ir kurią taip sunku pramušti Eglei. Prietarų, baimių, iškreiptų tradicijų, prisitaikėliškumo, neapykantos, prievartos ir hierarchijų, skiriančių mus nuo teisingumo, lygybės ir laisvės.
„Šventosios“ premjera simboliškai įvyko Tarptautinę kovos su smurtu prieš moteris dieną. Bet šiaip, manau, kad su smurtu prieš moteris turime kovoti kiekvieną dieną. Tikiu, kad šis spektaklis prie to prisidės."
Rašyti komentarą