„Tarp Lenos kojų, “Arba Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis". Repeticija (2)

Iki Klaipėdos dramos teatro premjeros „Tarp Lenos kojų, “Arba Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis„ pagal Mikelandželą Karavadžą“ liko vos savaitė. Birželio 8-9 dienomis šis spektaklis pradės V tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“, o mes panorome pasmalsauti, kaip atrodo šio spektaklio gimimas, kaip dirba garsioji lenkų režisierė Agata Duda-Gracz.

Apsilankėme vienoje iš priešpremjerinių repeticijų. Repeticijos vyksta Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje du kartus per dieną po keturias valandas. Tą kartą, kai apsilankėme, daugiausia dėmesio buvo skirta spektaklio apšvietimui ir garsui.

A. Duda-Gracz dirba ne viena, o su kūrybine komanda iš Lenkijos: prie pulto sėdi šviesų dailininkė Katarzyna Łuszczyk, kompozitorius Łukasz Wójcik, choreografas Tomasz Wesołowski sukiojasi scenoje.

Spektaklyje, analizuojančiame baroko laikotarpio Italijos dailininko Mikelandželo Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio) biografiją ir kūrybą, iš viso vaidina dvidešimt trys aktoriai - visas Klaipėdos dramos teatro žiedas ir dar kviestiniai aktoriai iš Lenkijos Cezary Studniak, Maciej Maciejewski, Bartosz Roch Nowicki.

Įdomu, kad didžiąją repeticijos dalį visi aktoriai buvo scenoje. A. Duda-Gracz mėgsta masines scenas. Šiame spektaklyje ji tarsi kuria judančius paveikslus, komponuoja jų siužetus iš M. Karavadžo tapybos vaizdų ir gyvenimo įvykių.

Dėmesys kompozicijai

Salėje skamba trys kalbos: lietuvių, lenkų, anglų. Režisierė dirba su vertėju, tačiau su kai kuriais aktoriais detales aptaria angliškai. Dvi valandas trupė gludina vos kelias scenas: „Veneros gimimas“ pagal M. Karavadžo amžininko Sandro Botičelio paveikslą ir M. Kravadžo paveikslus „Šv. Mato pašaukimas“, „Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas“.

Scenoje atpažįstami M. Karavadžo kūrinių herojai: Nukryžiuotasis, Marija Magdalietė, šv. Matas, šv. Jonas, berniukas su krepšiu vaisių ir kt.

Teksto nedaug, tačiau režisierei labai svarbu, kaip aktoriai jį sako, svarbi intonacija, garsas ir žodžio santykis su judesiu. Šventikus vaidinančiam Vaidui Jočiui ir Donatui Švirėnui režisierė nurodo, kad kartu su tekstu jiedu sinchroniškai atliktų kryžiaus ženklą.

Daugiausia dėmesio A. Duda-Gracz skiria kompozicijai. Kiekvienas aktorius scenoje puikiai žino savo užduotį ir kuria savo personažą, o režisierė koreguoja bendro vaizdo detales. Įsimylėjėliui, rankomis iškėlusiam mylimąją, A. Duda-Gracz pasako, kad merginą pakeltų šiek tiek aukščiau, kad būtų apšviestas jos veidas. Trims damoms pirmame plane nurodo tam tikru laiku pasisukti šonu, kokia poza išeiti iš scenos.

Režisierės asistentai kiekvienos mizanscenos vietas ant grindų pažymi lipnios juostos ženklais. Režisierė repeticiją stebi iš pirmosios žiūrovų eilės. Kol aktoriai vaidina, ji valgo bananą, obuolį, bandelę... Matyt, praleido pietus.

Paprastai prieš pat premjerą teatro kūrėjai būna labai įsitempę. A. Duda-Gracz, atrodo, visai nesinervina, dirba ramiai, atsipalaidavusi, kalba gana tyliai, juntamas jos pasitikėjimas aktoriais, tačiau sykiu ir atidumas kiekvienai smulkmenai. Aktoriams sustojus į mizansceną, režisierė taip pat užlipa ant scenos ir pataiso jų pozas, pasako trumpas pastabas. Režisierė, vertėjas ir dauguma aktorių vaikšto basi.

Garsas kinta tyloje

Aktoriams adresuotų režisierės pastabų - labai nedaug. Pavyzdžiui: „Ši scena turi būti labai lengva. Tarsi opera ir animacinis filmukas vienu metu. Opera pralaimi, bet stenkitės vystyti savo temą rimtai“, - sako aktoriams režisierė A. Duda-Gracz. Prie kai kurių aktorių ji prieina ir kažką pasako asmeniškai.

Asistentui nurodo šventiko lazdą nudažyti aukso spalva.

Šios repeticijos metu režisierė daugiau diskutuoja su apšvietimo dailininke ir garso operatoriumi. „Po šventikų teksto muzika turi garsėti iki maksimumo, kol jie išeis iš scenos“, - po pirmosios „Veneros gimimo“ peržiūros sako režisierė.

Po to scena kartojama dar ir dar, ir dar kartą.

Per tuos pakartojimus gimsta Liudo Vyšniausko improvizacija. Aktorius pasiūlo į šventikų tekstą reaguoti avies bliovimu - „bėėėėėėė“. Režisierei patinka. „Sustiprinkite šį “bėėėėėėė„ aidu“, - nurodo ji garso operatoriui. Scena dar kelis kartus kartojama. Taip avies bliovimas ir galiausiai mirtina tyla pakeičia iš pradžių numatytą garsų muzikos skambesį.

Scena tamsoje

Kita mizanscena - „Šv. Mato pašaukimas“. Režisierė - vėl ant scenos. Šįsyk ji skrupulingai sudėlioja puotos rekvizitą ant stalo, ant kurio guli raudona suknele aprengta Lena (akt. Renata Idzelytė).

Režisierės padėjėjas kiekvieną mizansceną fotografuoja, kad prisimintų, kur kas turi būti padėta. Šįsyk režisierė aktoriams nurodo, jog bus techninė mizanscenos repeticija. Pirmą kartą - šviesoje, kad režisierė suskaičiuotų, kiek kokie veiksmai truko, po to - tas pats tamsoje.

„Šioje scenoje apšvietimas - pats sudėtingiausias visame spektaklyje. Tad turite viską padaryti labai tiksliai“, - sako A. Duda-Gracz aktoriams.

Pirmajam pabandymui režisierė skiria aktoriams 11 sekundžių. Įdomu, kad per tas 11 sekundžių aktoriai ne šiaip pereina iš vienos vietos į kitą, o tęsia savo vaidinimą, nors spektaklio metu visa tai bus tamsoje ir žiūrovai tų veiksmų nematys. Po repeticijos paaiškėja, kad pereiti į kitą sceną pakanka 8 sekundžių.

Scena vėl kartojama. Šįsyk jau tamsoje. Po to - dar kartą.

Po kelių pakartojimų režisierė nurodo šviesų dailininkams, koks turi būti apšvietimas. Scena panardinama į raudoną apšvietimą. A. Duda-Gracz aiškina, kaip tam tikri asmenys, objektai scenoje turi būti išryškinti, ištraukti iš raudonio. Šviesų dailininkė prieštarauja - tai esą neįmanoma, tačiau režisierė užsispyrusi. Sprendimas vis tiek turi būti.

Tarp šventumo ir nuodėmės

Tamsos ir šviesos santykis šiame spektaklyje itin reikšmingas, nes simboliškai išreiškia paties M. Karavadžo kūrybos ir gyvenimo esmę. Karavadžo paveikslai religine tematika pripažįstami genialiais, jie žadina tikėjimą, bet jų autorius tarp bendraamžių išgarsėjo ne tik savo tapybos darbais, bet ir šokiruojančiu žiaurumu.

Savo gyvenime jie nevengė nė vienos įmanomos nuodėmės. Šešėliai dailininką domino labiau už šviesą - tiek tapyboje, tiek gyvenime. M. Karavadžas buvo didis nusidėjėlis ir kartu šventasis, kuriam tapymas buvo tikroji ir vienintelė egzistencija, sielos prieglobstis.

Pjesėje „Tarp Lenos kojų, “Arba Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis" analizuojamas nuodėmės ir šventumo santykis. Jo kūrėjai svarsto, kaip dera tarpusavyje atviras brutalumas ir dieviškas grožis, kokie slapti ryšiai sieja didžiausią blogį ir aukščiausią gėrį.

Sutinku. Finalas nūūūdnas kaip reta, kai tik sutempė į sceną tas konstrukcijas, spektaklis iš mažai įdomaus tapo nepakeliamai nuobodus. Retas spektaklis, jokios, na visai nei vienos įdomesnės minties. Aktoriai neįsidėmi visai, pilki, rėksmingi, lėkšti
too jonas, 2021-06-07 23:28
Nors menininke yra ir garsi, taciau spektaklis gana vidutinis, dramaturgijos jokios, finalas nepakenciamai nuobodus...
jonas, 2021-06-05 22:36
Sidebar placeholder