Tarp operos ir elektronikos: Jono Raudoniaus garso pasaulis
Jonas Raudonius žavisi opera, jos preciziškumu ir detalėmis, kuriose slypi kūrinio stiprybė. Jis kuria autorinę elektroninę muziką, eksperimentuoja su analoginiais sintezatoriais ir ieško naujų garso formų.
„Norėčiau kada nors gyventi iš savo muzikos, tačiau ji gana nišinė, todėl suprantu, kad tai nėra pats lengviausias ar realiausias kelias. Bet noras kurti ir toliau ieškoti savo garso niekur nedingsta“, - sako J. Raudonius.
Pokalbyje Jonas Raudonius pasakoja apie vyriausiojo garso režisieriaus atsakomybes, operos grožį ir tai, kodėl tikras kūrėjo darbas prasideda nuo nuolatinio ieškojimo.
Kaip prasidėjo tavo kelias į muziką ir kūrybą?
Muzika mane lydėjo nuo pat vaikystės. Tai buvo mano paties noras. Baigęs Mažeikių muzikos mokyklą, mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje groti fortepijonu, tačiau mane vis labiau traukė kūryba. Ypač domino elektroninės muzikos kūrimo programos, todėl pradėjau eksperimentuoti su garsu ir kurti savo muziką. Ilgainiui pasukau į eksperimentinės elektroninės muzikos lauką - koncertavau kaip elektroninės muzikos atlikėjas ir didžėjus.
Opera yra viena sudėtingiausių sričių garsinti. Tai labai subtilus procesas, reikalaujantis didelio tikslumo ir jautrumo.
Ši veikla atvėrė galimybę keliauti: teko pasirodyti Mongolijoje, Kinijoje, Portugalijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Tuo pat metu, dar būdamas dvidešimties metų, pradėjau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Čia dirbu jau vienuolika metų. Nors koncertinė veikla tęsėsi lygiagrečiai - dažniausiai savaitgaliais ar vakarais - teatras visada buvo mano svajonė. Džiaugiuosi, kad pavyko ją įgyvendinti ir suderinti su kita man labai svarbia kūrybine veikla.
Elektroninės muzikos scena ir teatras atrodo labai skirtingi pasauliai. Kaip pavyko juos suderinti ir kaip atsiradai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?
Šie pasauliai mano gyvenime visada puikiai derinosi. Mano veikla elektroninės muzikos scenoje nebuvo tokia, kokią daugelis įsivaizduoja išgirdę žodį „didžėjus“. Tai nebuvo tiesiog vakarėliai. Koncertuodavau nišinėje, eksperimentinės elektroninės muzikos scenoje, organizuodavau konceptualius renginius, daug metų rezidavau Vilniaus klube „Kablys“ bei buvau organizacijos „minimal.lt“ narys. Tai buvo renginiai, skirti gana siaurai auditorijai - ne kiekvienam klausytojui, nes tai labiau meninė nei pramoginė veikla.
O teatras buvo mano svajonė dar nuo studijų laikų. Besimokydamas konservatorijoje sakydavau, kad labai norėčiau dirbti garso režisieriumi būtent Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tiesa, tuomet galvojau, kad tokia galimybė atsiras tik maždaug sulaukus trisdešimt penkerių.
Man tai atrodė aukščiausias profesinis tikslas ir viena prestižiškiausių darbo vietų mano srityje. Tokia yra ir dabar! Todėl buvo didžiulė staigmena, kai vos dvidešimties gavau pasiūlymą užimti vyriausiojo garso operatoriaus pareigas. Nuo tada čia ir dirbu.
Su teatru turėjau progą susidurti ir anksčiau. Dar mokantis Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, fortepijono mokytoja Virginija Ruzgienė buvo pasiūliusi dalyvauti jauniesiems muzikantams skirtame projekte ir kartu su KVMT orkestru atlikti vieną iš Johanno Sebastiano Bacho koncertų, tačiau tuomet neparuošiau kūrinio, tad šią progą praleidau. Gal su teatro orkestru ir negrojau, bet likimas vis tiek atvedė į teatrą - tik jau iš kitos, garso režisieriaus, pusės.
Kokia teatro garso režisieriaus veiklos sritis?
Sunku nusakyti, nes vyriausiojo garso režisieriaus darbas teatre apima labai daug skirtingų sričių. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mūsų pagrindinė funkcija - tiesiog sustiprinti scenoje esantį garsą, tačiau realybėje viskas yra daug sudėtingiau.
Idealiu atveju mes tiesiog padedame pagarsinti visą scenoje esantį turinį - balsus, instrumentus, ansamblio skambesį. Tačiau dažniausiai tenka spręsti įvairias akustines problemas, kurios atsiranda dėl tam tikro disbalanso tarp atlikėjų. Pavyzdžiui, kai orkestras, dėl tam tikrų akustinių reiškinių, užgožia solistą, mūsų užduotis yra padėti solistui atsiskleisti ir išlaikyti tinkamą balansą.
Žinoma, pirmiausia visada stengiamės spręsti problemas natūraliai - kalbamės su dirigentais ir režisieriais, ieškome sprendimų, galbūt kažkur orkestrui reikia groti šiek tiek tyliau, kažkur palikti daugiau erdvės solistui, o gal solistas gali tuo metu dainuoti arčiau žiūrovų ir pan. Tik tada, kai kitų galimybių nebelieka, pasitelkiame garso stiprinimą.
Tiesa, opera yra viena sudėtingiausių sričių garsinti. Tai labai subtilus procesas, reikalaujantis didelio tikslumo ir jautrumo. Kiekviena maža klaida gali būti iš karto pastebėta, nes operos auditorija dažnai yra labai išprususi ir gerai supranta, kaip turi skambėti balsas bei muzika. Todėl bet koks netikslumas čia gali būti labai ryškus.
Koks tavo santykis su opera? Kur slypi grožis žvelgiant profesionalo akimis? Ir kokie kūriniai tau artimiausi?
Opera man patinka jau gana seniai - turbūt nuo penkiolikos ar šešiolikos metų. Tai buvo vienas iš mano mėgstamiausių muzikos žanrų. Labiausiai mane žavi operos smulkmeniškumas ir dėmesys detalėms. Melodijos sufleruoja siužetą: čia kiekvienas niuansas turi reikšmę, net atlikėjo judesys, frazė, natos atlikimas. Viskas yra labai tikslu ir apgalvota.
Opera labai skiriasi nuo daugelio kitų muzikos žanrų, kur kartais svarbiausia yra bendra emocija ar lengvai įsimenanti melodija. Operoje reikia kur kas daugiau - čia kiekviena detalė turi savo svorį, o atlikėjo meistriškumas yra labai aiškiai girdimas.
Iš mūsų teatre pastatytų operų mano mėgstamiausia - Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“. Turbūt ne veltui šis spektaklis sulaukė tiek daug dėmesio ir buvo taip gerai sutiktas gastrolėse. Taip pat esu labai didelis Philipo Glasso gerbėjas, o mano viena mėgstamiausių jo parašytų operų „Kelionė“ yra ir KVMT repertuare.
Jeigu kalbėtume apie svajonių operą, kurią norėčiau išgirsti ar prie kurios norėčiau prisiliesti teatre, tai būtų Richardo Wagnerio „Tristanas ir Izolda“. Man patinka Wagneris, labai žavi pati šio kūrinio istorija, muzikinė kalba, o ypač - garsusis preliudas ir mirties scena. Tai didžiulio masto kūrinys. Žinoma, tokio dydžio Wagnerio operos pastatymas - didžiulis iššūkis, tačiau būtų nuostabu kada nors su tuo susidurti. Galbūt ateityje tokia galimybė atsiras.
Įdomu, kodėl, tavo manymu, šiandien vis dar sunku aplenkti tokius kompozitorius kaip Wagneris? Kodėl jų kūriniai išlieka nemirtingi, o daugybė naujų kūrinių tarsi lieka šešėlyje?
Manau, tam tiesiog reikia laiko. Ir dabar yra kuriama neįtikėtinai daug labai rimtos, aukšto lygio muzikos. Šiandien technologijos ir galimybės yra daug prieinamesnės - kurti gali labai daug žmonių: tiek mėgėjai, tiek profesionalai. Dėl to atsiranda milžiniškas kiekis turinio.
Man atrodo, kad, laikui bėgant, turi įvykti tam tikra atranka. Kartais net ir kompozitoriai būna pripažinti tik po mirties, nes būtent laikas parodo, kurie kūriniai iš tiesų turi išliekamąją vertę. Jis tarsi atskiria tikrą meną nuo viso didžiulio turinio srauto, kuris atsiranda aplink.
Tikrai yra labai stiprių šiuolaikinių kompozitorių ir labai gerų kūrinių, tačiau jie dažnai tiesiog pasimeta tarp didžiulio kiekio kitos muzikos. Po daugelio metų paaiškės geriausieji.
Papasakok apie savo darbą. Ar buvo momentų, kai teko greitai reaguoti?
Kiekvienas prisilietimas prie garso pulto man nėra tiesiog mechaninis veiksmas - mano judesys daro įtaką tam, ką girdi žiūrovas. Todėl privalai būti labai susikaupęs ir atidus. Man atrodo, jeigu tu visiškai nesijaudintum, vadinasi, nejaustum atsakomybės.
O mūsų darbe tai būtų gana prastas požiūris. Kuo didesnė atsakomybė, tuo daugiau yra ir jaudulio. To nepavyksta išvengti, tad svarbu išmokti su tuo jauduliu tvarkytis.
Su patirtimi ateina supratimas, kaip elgtis įtemptose situacijose. Išmoksti išlaikyti ramybę, kai scenoje kažkas nutinka ne taip, kaip buvo suplanuota. Tada nebegali sustoti ir galvoti - reikia greitai priimti sprendimus, reaguoti ir išspręsti problemą.
Žinoma, premjeros jaudulys yra kitoks. Tada atsakomybė dar didesnė, nes pirmą kartą pristatomas naujas kūrinys, visi žiūri, visi laukia rezultato.
Aišku, per tiek metų įvairių nutikimų yra buvę šimtai. Dažniausiai tai būna dalykai, kurių žiūrovas net nepastebi, nes mūsų darbas ir yra juos greitai išspręsti. Tačiau kartais pasitaiko ir tokių situacijų, kai problema tampa girdima salėje.
Kol surandi problemą, žiūrovas gali spėti išgirsti tuos nepageidaujamus garsus, todėl tokios akimirkos tikrai nėra malonios. Aišku, visada labai gaila, kai taip nutinka, nes visa komanda įdeda daug darbo, kad tokių dalykų būtų išvengta. Tačiau tai ir yra gyvas teatras!
Esi ir muzikos spektakliams kūrėjas. Nuo ko prasideda kūrybinis procesas? Kiek laisvės turi kurdamas?
Būtina išsiaiškinti, koks muzikos vaidmuo sumanytame kūrinyje. Tad viskas prasideda nuo susitikimo su režisieriumi ar choreografu - reikia išsiaiškinti jo sumanymus, viziją, kokią emociją ir atmosferą turi sukurti muzika. Būna kūrėjų, kurie ateina labai aiškiai žinodami, ko nori, kartais net pateikia konkrečius pavyzdžius ar nuorodas, kaip maždaug turėtų skambėti tam tikri elementai.
Jeigu kalbėtume apie svajonių operą, kurią norėčiau išgirsti ar prie kurios norėčiau prisiliesti teatre, tai būtų Richardo Wagnerio „Tristanas ir Izolda“.
Tačiau man įdomiausias procesas yra tada, kai išsigryniname pagrindinę idėją, o tada jau prasideda mano ieškojimai. Gali būti tam tikrų inspiracijų ar nuorodų, bet svarbu, kad pats garsas, jo spalva ir charakteris būtų sukurti mano ir savitai.
Mano muzikos kūrimo procesas yra gana specifinis - dirbu tik su analoginiais moduliniais sintezatoriais. Studijoje esantis kompiuteris atlieka gana nedidelį vaidmenį - ten stovi analoginių modulinių sintezatorių sistema, iš kurios kyšo daugybė laidų...
Todėl mano kūryba yra daugiau garso dizainas nei tradicinė kompozicija. Mane domina ne tik melodija, bet ir garsinė atmosfera, erdvė, nuotaika - pirmiausia kuriu tam tikrą pasaulį, o tada ieškau garsų, kurie tą pasaulį galėtų perteikti.
Esi kūręs muziką įvairiems spektakliams. Kuris įsimintiniausias?
Vienas didžiausių mano dabartinių projektų yra Klaipėdos festivaliui statomas „Decrescendo“, kurį kuriu kartu su šveicarų choreografu Marceliu Leemannu. Labai džiaugiuosi šiuo bendradarbiavimu - jis yra neįtikėtinai profesionalus, labai patyręs žmogus. Šis choreografas suteikia daug kūrybinės laisvės, bet kartu labai aiškiai žino, kur reikia pakreipti procesą, kur ieškoti tam tikrų sprendimų. Su tokiais žmonėmis dirbti labai įdomu ir lengva.
Man labai svarbūs visi kūrybiniai bendradarbiavimai, kai su kūrėju atsiranda bendras ryšys ir galima greitai susikalbėti. Dėl to daug projektų esu sukūręs kartu su choreografu Taurūnu Baužu. Su juo dirbome kuriant spektaklius „Faustas“, „Meistras ir Margarita“, „Vienuolio išpažintis“ ir kitų darbų. Taip pat kartu kūrėme ir trumpametražį šokio filmą „Garšva“. Kai tarp kūrėjų atsiranda bendrystė, visas procesas vyksta daug sklandžiau.
„Decrescendo“ reiškia garso tylinimą. Ką ši sąvoka reiškia tau ir kaip ją perteiki muzikoje?
Pats žodis labai tiesiogiai apibūdina idėją - dažniausiai kūriniuose mes esame įpratę prie augimo, didėjimo, kulminacijos, kai viskas juda į viršų. O Marcelis pasiūlė priešingą kryptį - decrescendo, kai procesas tarsi juda atgal, mažėja, slopsta, bet energija išlieka.
Šiandien technologijos ir galimybės yra daug prieinamesnės - kurti gali labai daug žmonių: tiek mėgėjai, tiek profesionalai. Dėl to atsiranda milžiniškas kiekis turinio. Mano kūryba yra daugiau garso dizainas nei tradicinė kompozicija. Mane domina ne tik melodija, bet ir garsinė atmosfera, erdvė, nuotaika - pirmiausia kuriu tam tikrą pasaulį, o tada ieškau garsų, kurie tą pasaulį galėtų perteikti.
Kūrybinis požiūrio kampas yra apie tyliausių garsų ir smulkiausių kūrinio elementų išgryninimą. Neleisti jiems būti užgožtiems. Tarsi triukšmo filtras. Tai yra iššūkis - ieškoti, ką tu iš tiesų nori atidengti ir į ką tu nori įsiklausyti. Ši mintis man tikrai nėra svetima muzikoje, bet man labai įdomu tai stebėti šokyje.
Nenoriu daug išduoti, bet muzika bus mano autorinė elektroninė muzika. Tie, kas yra girdėję mano kūrybą, turbūt atpažins mano braižą, nes vis tiek lieku savo kūrybiniame lauke. Bus ir aktyvios (greito tempo) elektroninės muzikos, ir atmosferinių, daugiau erdvę kuriančių momentų. Spektaklio muzikinis pasaulis dar nėra iki galo užbaigtas, todėl daug kas dar gali keistis.
Ar kurdamas muziką spektakliui galvoji apie žiūrovą?
Pirmiausia visada galvoju apie patį kūrinį. Apie žiūrovą pradedi galvoti tada, kai jauti, kad muzika pradeda tolti nuo tam tikrų akademinių rėmų ir eina į šaižesnę, ekstremalesnę, nepatogią pusę.
Žinau, kad kai kurie žmonės sako, jog nereikėtų per daug galvoti apie žiūrovą - reikia tiesiog laisvai kurti ir parodyti tai, ką pats nori pasakyti, o ne bandyti įtikti auditorijai. Aš stengiuosi tą balansą išlaikyti.
Ar lieka laiko kurti muziką tiesiog sau, savo malonumui?
Iš esmės visa mano kūryba yra malonumas, nes aš vis tiek kuriu savo muziką. Tačiau reikia atskirti du dalykus. Yra tikrasis kūrybinis procesas, kai tiesiog sėdi ir kuri, ieškai idėjų, garsų, kuri pasaulį.
Ir yra etapas, kai jau adaptuoji kūrinį spektakliui - keiti struktūrą, pritaikai muziką režisieriaus ar choreografo poreikiams, kažkur pratęsi, kažką sutrumpini. Tai jau labiau yra darbas su kūrinio konstrukcija, o ne pats kūrybos procesas.
Ar būna, kad įkvėpimas ateina netikėtai - pavyzdžiui, naktį atsibundi su melodija galvoje?
Taip, būdavo, kad atsikeldavau naktį ir skubėdavau užsirašyti kilusią mintį. Dabar dažniau tiesiog pasilieku tą melodiją galvoje. Jeigu ji tikrai gera ir man patinka, tikėtina, kad prisiminsiu ją ir kitą dieną. O jeigu pamiršiu, vadinasi, galbūt ji nebuvo tokia svarbi. Idėjų vis tiek atsiranda daugiau, negu reikia, todėl dėl to problemų nėra (juokiasi).
Manoma, kad kūrėjai gyvena tik kūryba. Ar lieka laiko laisvalaikiui?
Iš tikrųjų didžiausią dalį savo laisvalaikio skiriu žmonai ir mūsų šuniukui. Idėjų, kuo užsiimti, mums netrūksta - nuo pasiplaukiojimų irklente nuostabiuose lietuviškuose ežeruose ar upėse iki kelionių po pasaulį.
Taip pat mano gyvenime nemažai vietos užima dviračiai. Daug važinėju plento dviračiu, tačiau neseniai dalyvavau ir žvyro dviračių lenktynėse „Velopeak500“. Tai buvo pirmas kartas, kai važiavau šios kategorijos varžybose, todėl patekti tarp dviejų šimtų dalyvių buvo visai smagu. Džiaugiuosi šiuo rezultatu.
Varžybos vyko netoli Palangos, startas buvo „313 Cable Park“ teritorijoje. Teko važiuoti ir naktį, apie 80 kilometrų trasoje. Labai patiko ši patirtis. Dviračiai yra turbūt mano pagrindinis hobis.
Ar kada nors pavyksta nustebinti patį save?
Turbūt labiausiai nustebinu save tuo, kad imuosi didelių iššūkių. Pavyzdžiui, tokie projektai kaip „Decrescendo“ - kai pradedi, atrodo: kodėl aš sau tai užsikroviau? (juokiasi) Tada galvoji, ar reikėjo metus laiko tiek jaudintis, ar muzika patiks, ar viskas pavyks, ar nereikės visko pradėti iš naujo.
Bet kažkaip su tais iššūkiais susitvarkau. Turbūt mane labiausiai stebina tai, kad pasirenku tokius didelius projektus ir galiausiai juos įgyvendinu.
Koks būtų tavo didžiausias dar neįgyvendintas noras ar svajonė?
Sunku pasakyti, nes jau dabar dirbu darbą, apie kurį anksčiau svajojau ir galvojau, kad galėčiau pasiekti tik sulaukęs kokių trisdešimt penkerių. Tai nuostabus dalykas.
Žinoma, turiu ambicijų. Norėčiau kada nors visiškai gyventi iš savo muzikos. Tačiau mano kuriama muzika yra gana nišinė, todėl suprantu, kad tai nėra pats lengviausias ar realiausias kelias. Bet noras kurti ir toliau ieškoti savo garso niekur nedingsta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą