Tik žmonės, kurie anuomet didele dalimi buvo "jauni ir gražūs", vakar atrodė jau tik "gražūs". Nieko nepadarysi, praėjo 37 metai, ir iš 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių gyvųjų likę vos 11 (jeigu neklystu?).
Gerai, kad Arvydas susikaupė ir knygą apie Sąjūdį parašė. Šiaip ar taip jis buvo labai svarbus to laikotarpio asmuo, didele dalimi inicijavęs ir paties Sąjūdžio atsiradimą.
Ypač jo pradžioje, kada dar visiškai nebuvo aišku ar visas tas sujudimas nesibaigs represijomis. Sąjūdžio istorijoje A. Juozaitis yra viena "raktinių" figūrų, todėl svarbu, kad jis pateikia ir savo Sąjūdžio atsiradimo ir jo raidos versiją.
Knygos pavadinimas, žinoma, "ambicingas", nors, manyčiau, - pateisinamas. Ne vien rinkodarine prasme. Kažkam kitam gal būtų ir pretenzinga savąjį pasakojimą pristatinėti kaip "tikrą".
Tačiau žmogui, kuris Lietuvos vėliavą prie savo namų Lenktojoje g. Vilniuje buvo viešai išsikabinęs tada, kai dalis žmonių, net ir pro šalį praeidami nudelbdavo akis, nežinodami kaip į tai reaguoti, tikriausiai, pateisinama. Jis taip liudija.
Gerai prisimenu, kai 1988 m. birželio mėnesį, netrukus po Sąjūdžio įsikūrimo Vilniuje ir Kaune, atvykau į Vilnių ir iš tolo A. Juozaičio kieme pamačiau plevėsuojančią Lietuvos vėliavą.
Buvo giedras birželio sekmadienis, dangus mėlynas mėlynas, be debesėlio. Ir tame Žvėryno žalumos ir dangaus mėlynės fone - vaiski Lietuvos trispalvė! Ir dabar jaučiu kaip man tada per nugarą perbėgo šiurpuliukai.
Tai buvo pirmas kartas kai pamačiau viešai iškabintą Lietuvos vėliavą.
Knygos perskaityti, suprantama, nespėjau. Įdėmiai skaitysiu, nes rašoma apie įvykius, kurie pažįstami, kuriuose vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai teko ir pačiam dalyvauti. Gal bus dar progų apie ją pasisakyti.
Dabar tik prieš renginį kiek pavarčiau ir išsyk užkliuvau už knygoje pareikštos minties, neatsiejamos nuo mano pastabos ankstesnėje pastraipoje apie vėliavą.
Gerai prisimenu 1976 m. Monrealio olimpiadą, kurioje Arvydas Juozaitis laimėjo bronzos medalį 100 m. plaukimo krūtine rungtyje.
Tada dar nebuvome pažįstami, bet kiek buvo džiaugsmo ir pasididžiavimo Lietuva! Plaukė, žinoma, už sovietų rinktinę, bet lietuviams buvo aišku:
Arvydas tada aukštai iškėlė Lietuvos vėliavą! Ir štai knygoje skaitau: tėvai "atskleidė man kovos prasmę ir gyvenimo misijos supratimą, įdiegdami: "Tavo pavardė ir vardas lietuviški, ir dabar tai - Lietuvos vėliava, kitos nėra."
Čia pridursiu, kad Kauno Sąjūdis įsikūrė 1988 m. birželio 10 d. (savaite vėliau negu Vilniuje) Architektų namuose, taip pat ne be A. Juozaičio padrąsinimo: pirmiausiai buvo jo paskaita "Politinė kultūra ir Lietuva", o jau po to - iniciatyvinės grupės rinkimai.
Kiek greitosiomis pavyko perbėgti knygą akimis, matyti, kad ji, regis, gerai dokumentuota.
Tai nėra vien "atsiminimų knyga". Refleksijų ir subjektyvių vertinimų, be abejo, esama, tačiau visa tai siekiama pagrįsti šaltiniais - viešai prieinamais ir surankiotais iš privačių archyvų.
Pristatymo metu knygos autorius trumpai aptarė ir kitas apie Sąjūdį parašytas knygas, kurių jau išleista dvi trys dešimtys. A. Juozaičio knyga šį sąrašą svariai papildo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą