Kol kas – depozito teise
Gintaro dirbinius 1937-aisiais Kretingos muziejus paskolino tuometiniam Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, šis pagal juos žadėjo pasigaminti kopijas. Tačiau kopijų niekas nedarė, ilgainiui kolekcija buvo perduota Vytauto Didžiojo karo muziejui ir taip tapo jo nuosavybe.
Pasak rajono mero Antano Kalniaus, ne vienas raštas su prašymu gintaro dirbinius sugrąžinti teisėtam savininkui buvo parašytas dar prieškariu ir vėliau, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, istorinio teisingumo siekė buvusi muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.
Susirašinėjimai užtruko daug metų. Ledai pajudėjo tik pernai, kai, nuvykus į Kultūros ministeriją, buvo prašyta papildomo finansavimo kitoms muziejaus problemoms išspręsti.
„Ministerija lėšų teigė neturinti, tad mes sakėm, leiskit užsidirbti patiems – sugrąžinkit mums priklausančius gintaro dirbinius. Jie bus eksponuojami, trauks vietinius lankytojus ir turistus, kurs pridėtinę vertę ir jiems, ir muziejui“, – sakė A. Kalnius.
Šis prašymas, kuriam neprieštaravo ir Kultūros, ir Krašto apsaugos, kuriai pavaldus Karo muziejus, ministerijos, davė vaisių – 136 gintaro dirbiniai atkeliavo į Kretingą. Tiesa, kol kas depozito teise, o ir kuriam laikui – oficialiai neapibrėžta.
„Ilgalaikės sutartys nėra pasirašytos, tačiau darysime viską, kad gintaro dirbiniai Kretingos muziejuje liktų visam laikui“, – žadėjo vos prieš kelias dienas darbą pradėjęs direktorius Romandas Žiubrys. Anot jo, akivaizdu, kad kolekcija apaugusi gražiomis istorijomis, kurios leis lankytojams papasakoti, kaip ji susiformavo, kuo vertinga.
Lig šiol kolekcija buvo eksponuojama Palangos gintaro muziejuje ir pristatoma kaip Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus kolekcijos dalis. Kad tai grafienės A. S. Tiškevičienės dovana Kretingos muziejui, – nepaminėta.
Padovanoti Kretingai apsisprendė grafienė
Muziejaus direktoriaus pavaduotojas Julius Kanarskas apie kolekciją kalbėjo kaip apie visumą, kurią sudaro ne tik gintaro, bet ir akmens dirbiniai. Pastarieji buvo likę Kretingos muziejuje ir eksponuojami archeologijos ekspozicijoje.
Iš viso kolekcijai kažkada priklausė apie 297 dirbiniai. Grafas F. V. Tiškevičius pusę jos padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, apie tai buvo parašyta ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą leistame Vilniaus laikraštyje.
Dovanotoji kolekcijos dalis vėliau pateko į 1941 m. įkurtą Lietuvos dailės muziejų (dabar – Lietuvos nacionalinį dailės muziejų). Pasak J. Kanarsko, 148 dirbiniai buvo saugomi grafų Tiškevičių rūmuose Palangoje.
Po vyro mirties grafienė A. S. Tiškevičienė dirbinių rinkinį apsisprendė padovanoti būtent faktus apie Kretingos apskrities, taip pat ir Palangos senovės materialinę kultūrą bei jos artefaktus rinkusiam Kretingos muziejui.
Istoriko nuomone, taip pasielgti grafienę galėjo įtikinti grafaitis Kazimieras Tiškevičius, Kretingos apskrities valdybos, kuri rūpinosi ir muziejumi, atstovas. Be to, nors gimė senojoje tėvų Juozapo ir Sofijos dvaro rezidencijoje Lentvaryje, Kretingoje užaugo ir pats kolekcionavimo entuziastas F. V. Tiškevičius.
Grafienės valią įvykdė sūnus Stanislovas Tiškevičius,1936-ųjų vasarį muziejines vertybes bei bloknotą su 151 senovės dirbinių piešiniu atvežęs į Kretingą. Pagal aktą buvo perduoti 148 senovės dirbiniai: 139 gintariniai neolito laikotarpio papuošalai, 5 neolitiniai akmens dirbiniai – kirvukai, strėlės antgaliai, – ir 4 vėlyvojo geležies amžiaus gintaro dirbiniai – du verpstukai ir dveji karoliai.
Kodėl Palangos senovės gintarų lobis?
Kaip sakė J. Kanarskas, vėlyvojo geležies amžiaus radiniai gali būti iš kuršių kapinyno, verpstukai, karoliai – atkasti dirbant žemę. Grafas F. V. Tiškevičius radinius supirkdavo ir iš juos atradusių žmonių, taip vis papildydavo savo kolekciją.
Kolekcionuoti tikriausiai pradėta nuo XIX amžiaus pabaigos, kai, Palangoje statant naujus dvaro rūmus, kuriame įkurtas Gintaro muziejus, ir kuriant parką, per kasinėjimus būdavo atrandama įvairių archainių gintaro dirbinių.
Didelė dalis jų, kaip manoma, buvo rasta vienoje vietoje – užtat archeologinėje literatūroje rinkiniui apibūdinti ir prigijo pavadinimas „Palangos senovės gintarų lobis“.
Kretingos pranciškonų gimnazijoje dirbęs mokytojas istorikas Balys Tarvydas 1936 m. grafienės dovanotąjį rinkinį aprašė, suklasifikavo, o po metų Šiaulių kraštotyros draugijos leidinyje „Gimtasis kraštas“ paskelbė publikaciją „Senovės gintarinių papuošalų rinkinys“. Ši publikacija 1937 metais draugijos lėšomis Kaune buvo išleista atskiru atspaudu.
Pasak J. Kanarsko, suskaičiuota atvežtų eksponatų vertė per 100 tūkst. eurų, tačiau ji dar didesnė archeologiniu požiūriu. Nors pagal 1937 m. raštą iš Kretingos buvo išvežtas 141 dirbinys, Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje buvo inventorizuoti 138.
Tad kur dingo likusieji? Istoriko teigimu, gintaras – trapus, ypač tie, kurie buvo pragręžti, dėl neatsargaus elgesio arba šiaip transportuojant galėjo subyrėti. Ir tarp sugrąžintųjų į Kretingą yra įskilusių, kai kurie – suklijuoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą