2021 m. birželio 5 d.iškiliam Lietuvos poetui būtų sukakę 100 metų. Minėdami prasmingą V. Mačernio jubiliejų, straipsnių cikle pažvelgsime į poeto biografiją ir kūrybą.
V. Mačernio filosofinės, intelektualios poezijos svarba lietuvių kultūrai neginčijama, todėl visuomenė, iš naujo apmąstydama Vytauto Mačernio asmenybę ir jo kūrybinį palikimą, turės galimybę virtualioje erdvėje plačiau susipažinti su šia iškilia asmenybe.
Tragiško likimo poetas
Leonas Vytautas Mačernis gimė Telšių apskrities, Alsėdžių valsčiaus (dabar Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos seniūnija) Šarnelės kaime ūkininkų Vladislovo ir Elžbietos Mačernių šeimoje 1921 m. birželio 5 d.
Užaugo gimtajame Šarnelės kaime Žemaitijoje, čia sukūrė ir daugumą savo eilėraščių.
Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo tik 7) jis buvo antrasis vyriausias.
Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters, bet gimus ir antram vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senelė mirė 1934 m., būdama 80 metų.
1935 m. baigė Sedos progimnaziją, paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Joje mokydamasis, pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius.
1938 m. jaučio subadytas mirė tėvas, ir motina liko su dviem paaugusiais bei penkiais mažamečiais vaikais.
V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o ūgtelėjusiam sekė pasakas. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Motinos teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą.
1939 m. baigęs gimnaziją, pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Įsijungė į jaunų literatų veiklą, svajojo apie savąjį žurnalą.
1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, po dviejų semestrų pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė ir lituanistikos paskaitas, klausė Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio Putino paskaitų, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose.
Susipažino su būsima istorijos mokytoja Brone Vildžiūnaite, su kuria vėliau susižadėjo, bet taip ir nespėjo susituokti. Po V. Mačernio mirties B. Vildžiūnaitė niekuomet neištekėjo.
1943 m. dėl karo uždarius universitetą, grįžo tėviškėn. Čia jis skaitė astronomijos ir fizikos knygas, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, kadangi ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. V. Mačernis mokėjo net 8 kalbas: lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų; manoma, kad V. Mačernio planuose buvo mokytis ir hebrajų kalbos.
1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno bei talentingo poeto gyvybę. Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys, kaip įpratęs, atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų ir kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs Vytautas Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai greitomis sukalę karstą išvažiavo Ž. Kalvarijon laidoti poeto. Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos sviediniai, todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal Šarnelėn.
Ten ir palaidojo – vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole.
Sovietinės represijos neaplenkė Mačernio šeimos – kadangi vyriausiasis brolis Vladas išėjo į mišką (pasirinko slapyvardį Miškinis), į Kareliją buvo ištremta Mačernio motina; iš tremties sugrįžo. 1948 m. nuo išdaviko kulkos žuvo brolis Vladas, o 1950 m. į Taišeto lagerį, iš ten – į Krasnojarsko kraštą ištremta sesuo Valerija.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą