Vienos raidės istorijomis pasiekė Lietuvos rekordą

Postūmis – per pandemiją

Rekordų agentūra, autorės žodžiais, fiksavo ne visus, o 24 į knygą sudėtus tekstus, atmetė tris, kurie prasidėjo iš dviejų vienodai tariamų, tačiau skirtingai rašomų raidžių – U ir Ū, Į ir Y, H ir Ch. Kiekviena papasakota istorija sudaryta apytikriai iš 150 vienos raidės žodžių.

„Kuriant tas istorijas, man norėjosi parodyti, kokia turtinga yra lietuvių kalba. Istorijos gimė kaip anglicizmo tarp jaunimo plėtros atsvara. Be to, prie jų atsiradimo daug prisidėjo pandemija, – kalbėjo J. Norvaišienė. – Ligi tol jau buvau parašiusi ir išleidusi dvi poezijos knygas „Žiedais gyvenimas gyvas“ ir „Trys saujos laimės“, kurdavau proginius eilėraščius, o sykį netikėtai gimė humoristinis tekstas apie skuodiškį Steponą – visą jį parašiau iš s raidės. Per pandemiją užsidarius erdvėms, poezijai įkvėpimo nebeliko. Galvoju, reikia kažkuo paįvairinti gyvenimą – ir toliau ėmiau kurti iš vienos raidės, nes tie tekstai kuria gerą nuotaiką, kurios tuomet labai trūko.“

O kurgi tuos tekstus parodyti? Pradėjo kelti juos į socialinius tinklus, sulaukė gerų atsiliepimų, galop viena bičiulė paskatino juos sudėti į vieną knygą, dar pati užpildė ir dokumentus rekordui įregistruoti. Dailininkė Lina Videckienė iš Mažeikių prie kiekvieno knygos teksto sukūrė nuotaikingas iliustracijas, o knygos viršeliui panaudojo pačios autorės šaržą.

Paklausta, iš kur sėmėsi idėjų, kaip surado tiek daug įvairių ir vaizdingų žodžių, autorė atsakė, kad situacijas diktavo pats gyvenimas, pati stengėsi pakratyti smegenis, tik retkarčiais pasitelkdama Lietuvių kalbos žodyną, o sakinius šlifuodavo vaikščiodama po gamtą.

Tekstai – ir improvizuoti žaidimai

Sukurti vieną tekstą J. Norvaišienė užtrukdavo maždaug savaitę. „Šiandieną skaitau ir galvoju – o galėjau dar kitaip parašyti. Šis procesas nesibaigiantis, o mūsų kalba – neišsemiami lobynai“, – kalbėjo knygos autorė, apgailestaudama, kad realybė tokia – nors tekstai iš vienos raidės ir yra šmaikštūs, tačiau statiški, o kartais – gruboki ir gremėzdiški. Taip yra todėl, kad beveik negalėjo naudoti jungtukų – ir, o, bet, tačiau. Buvo sumaniusi parašyti knygą iš vienos ir tos pačios raidės ir vaikams, tačiau šio sumanymo dėl šios priežasties – lengvumo stokos – atsisakė.

Vakaro metu Kretingos bibliotekos darbuotojoms vaizdingai skaitant smagias istorijas, renginio dalyviai smagiai jų klausėsi protarpiais kvatodamiesi. Itin neįprasta buvo klausytis nuolatinio S ir Ž raidžių šnypštimo, protarpiais šaižaus jų džeržgesio. „Šių raidžių tekstus yra sudėtingiausia skaityti, nes išdžiūsta burna, veliasi liežuvis. O skaitant tas istorijas užstalėje, jos yra geras alkotesteris pasitikrinti liežuvio gebėjimą kilnotis,“ – juokėsi knygos autorė.

Susitikimai su skaitytojais, kuriems ji pristato savo knygą, džiaugėsi J. Norvaišienė, taip pat virstantys smagiomis popietėmis ar vakaronėmis: „Mano knygoje konkrečių žmonių prototipų nėra, bet būna, kad žmonės patys netikėtai juos susikuria. Tarkim, Gargžduose skaitėm: „Gargždiškiai galvoja – garantuotai gims genijus“, o jie ekspromtu pridūrė savo žinomo buvusio Seimo nario pavardę. Ir taip nuolatos vyksta skirtingi improvizuoti žaidimai.“

Kuria ir haiku

J. Norvaišienė atviravo į kūrybą panirusi gana brandžiame amžiuje: „Pagal profesiją nesu nei pedagogė, nei žurnalistė – dirbu labai konkretų darbą prekybos srityje. Anksčiau negalvojau, kad pradėsiu rašyti, bet, matyt, atėjus metui, kai vaikai užauginti, o ir laisvo laiko lieka daugiau, spontaniškai išsiveržia tai, kas tūno giliai viduje.“ Taip Jūratės gyvenime atsirado eilėraščiai, o po to – būtent šios istorijos. Kas žino, kas rasis toliau... Todėl ji skatina ir kitus žmones kurti, o ir nelaikyti stalčiuje – išdrįsti parodyti kitiems.

J. Norvaišienė dar kuria ir haiku – tai tam tikra poezijos iš Japonijos rūšis, ir jau kelintąkart dalyvauja konkursuose „Haiku Palangai“, nesyk pelnė pirmąsias vietas.

Ji taip pat turi dar kitą smagų užsiėmimą: iš knygų nugarėlių užrašų, tiksliau – knygų pavadinimų, sudėlioti prasmingus frazes. „Žvelgiu į knygų lentynas, mintyse dėliojasi sakiniai, įdomios frazės. Bet tai nėra kūryba, tai – pažaidimas: labai smagu jungti atskirus pavadinimus, kartais tarsi netyčia sugulęs haiku.“