Voveraičiai. Kretingos dvaro girioje išaugęs kaimas

Jam priklauso 854,49 ha dydžio plotas, kuriame registruotos 23 sodybos ir pavieniai statiniai. 

Pagal plotą Kretingos seniūnijoje kaimas užima garbingą IV vietą, tačiau pagal gyventojų skaičių, kurių 2021 m. būta 26, yra tik tryliktas.

Iki baudžiavos

Voveraičiai skaičiuoja trečiąjį savo istorijos šimtmetį. Nausėdija atsirado apie XVIII a. vidurį, žemdirbių šeimoms įsisavinant plėšininę Kretingos dvaro Girios miško žemę. 

Pirmieji naujakuriai kūrėsi akmeningoje ir šlapioje vietovėje, iš arimui parinktų plotų raudami kelmus, rinkdami riedulius, sausindami balas. 

Naujakuriai nausėdiją pavadino Voveriais, kurie pirmąkart paminėti 1769 m. Kretingos valsčiaus inventoriuje. 

Manoma, kad tokiu vardu nausėdija buvusi pavadinta todėl, kad jai priklausančiame miške gyveno daug voverių. 

Pasak kitų, kaimo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Voverys. 1771 m. kaimas jau vadinamas Voveraičiais. 

Jam priklausė per 98 ha žemės, kurią iš Kretingos dvaro nuomojosi Antanas Kaklys, Antanas Šeškus, Jurgis Sauseris, Antanas Pečiulis, Kristupas Kuršelis ir Jonas Zavadzkis, valdę nuo 10,65 ha iki 34,44 ha žemės.

XIX a. pirmoje pusėje žemės nuomininkai dažnai keitėsi, kartais 1–2 sodybos stovėjo tuščios, neišnuomotos. 

Panaikinus baudžiavą ir ruošiantis žemės ir administracinei reformai, 1862 m. kaime buvo registruoti 5 kiemai. Juose šeimininkavo Feliksas Vilimas, Jonas Šiaulinskas, Pranciškus Želvys, Mykolas Makareinis ir Pranciškus Balcevičius. Žemdirbiai iš Kretingos dvaro nuomojosi po 23,2 ha žemės.

Pagrindinės 4 sodybos stovėjo dešiniajame Pilsupio krante, į vakarus nuo Girės miško ir prie kelio į Šukę, o penktoji – vakarinėje dalyje, šalia Degimalio miško. 

Jos buvo tipinės, medinės, apjuostos žiogrių tvoromis. Visose jose stovėjo troba, klėtis, atskiros kūtės galvijams ir naminiams gyvuliams laikyti bei jauja. 

Sodybos žemė ir pastatai buvo dvaro nuosavybė, todėl už kiekvieną sieksnį priklausė mokėti po 5 kapeikas. Už dirbamą žemę žemdirbiai kasmet mokėjo po 34,47 rublio dydžio rentos mokestį. 

Be to, jie privalėjo atlikti lažo prievoles: kasmet paruošti ir į dvarą atvežti po 70 pūdų šieno, 1 kubinį sieksnį malkų, 3 rąstus, 23 dienas per metus su savo darbiniais arkliais ir inventoriumi arba be jų dvaro palivarke Kretingoje dirbti įvairius žemės ūkio ir dvaro sodybos pastatų remonto darbus. Nuo lažo galima buvo atsipirkti dvarui sumokant 11,90 rublio lažpinigių.

Po baudžiavos

Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, iš baudžiavos paleistiems žemdirbiams 1870 m. buvo paskirta per 49 metus iš dvaro išsipirkti per 140 ha dirbamos žemės, kuri buvo padalinta į 128 sklypus. 

Už ją visi penki valstiečiai kasmet dvarui bendrai privalėjo sumokėti 184 rublius. Pradinei išmokai sumokėti kaimui buvo paskirta per 3 tūkst. 66 rublių dydžio banko paskola. 

Be to, kaimui buvo palikta 2,66 ha nenaudingos žemės (keliai, upės, grioviai ir pan.) ir 45,02 ha bendrųjų ganyklų. 

Minėti penki valstiečiai ir keturi jų suaugę prievolinio luomo sūnūs 1870 m. buvo įrašyti į revizijų sąrašus ir privalėjo valstybei mokėti pagalvės mokestį.

1872 m. kaime jau buvo 6 sodybos. Vakarinėje dalyje plytėjusi dirva vadinta Kyliu, rytinėje dalyje driekėsi Šeškinės pieva, o šiaurinėje dalyje su Demigalio mišku ir Sungailų kaimo žemėmis ribojosi Tyras – pelkėta ir durpinga teritorija.

Kretingos bernardinų bažnyčios 1882–1898 m. metrikų knygose minimos kaime gyvenusios Godliauskų, Kupšių, Prialgauskų, Rumševičių, Želvių, Pabrėžų, Vilimų, Žvinklių, Lonkučių, Kavaliauskų ir kt. šeimos. Izidoriui Godliauskui 1887 m. tragiškai žuvus malūne (užmušė iš aukštai nukritęs sumaltų miltų maišas), su 4 vaikais likusi našlė Emerencijona Kairytė-Godliauskienė po gedulo netrukus ištekėjo už Ignoto Beniušio, parėjusio į žmonos ūkį.

Godliauskai, Kavaliauskai, Lonkučiai, Vilimai, Želviai ir Žvinkliai priklausė Kretingos, Kupšiai – Kartenos, Prialgauskai – Skuodo valsčiaus valstiečių, o Rumševičiai ir Pabrėžos – Telšių apskrities miestiečių luomui. 

Iš kitų valsčių kilę valstiečiai ir miestiečių luomo žemdirbiai Voveraičiuose atsirado įsigydami čia žemės, vedybų keliu perėmę ūkį ar atėję pas ūkininkus dirbti samdiniais. 

Pavyzdžiui, Viktorinas Pabrėža atsikėlė į žmonos Barboros Šiaulinskaitės ūkį.

Šeimos gausėjo

Per 1882–1898 m. kaime gimė 37 vaikai. Paprastai per metus gimdavo 1–3 naujagimiai, o daugiausiai, po 5 kūdikius, pasaulį išvydo 1892 ir 1895 m. 

Juos Kretingos parapinėje bernardinų bažnyčioje krikštijo kitą dieną, rečiau – gimimo dieną arba po dviejų parų. 

Krikštatėviai buvo tėvų artimieji – broliai, seserys, bičiuliai, o štai Karolinos Rumševičiūtės krikšto tėvu tapo Rusijos imperijos sienos sargybinis Sergejus Kotliarovas, greičiausiai, tarnavęs Klibių sienos sargybos užkardoje.

Daugiausia vaikų – po 8 – susilaukė Pranas ir Magdalena Kupšiai bei Viktorinas ir Barbora Pabrėžos. Vincentui ir Cecilijai Želviams gimė 5, Juozapui ir Onai Vilimams – 4, Izidoriui ir Emerencijonai Godliauskams – 3, Ignotui ir Magdalenai Žvinkliams – 2, Jurgiui ir Barborai Prialgauskams, Vincentui ir Emerencijonai Rumševičiams, Juozapui ir Pranciškai Lonkučiams, Jonui ir Placidai Kavaliauskams – po 1 vaiką. 

Antrąkart ištekėjusi našlė Emerencijona Godliauskienė su naujuoju vyru Ignotu Beniušiu susilaukė sūnų Juozapo ir Prano. 

Kaime gyvenusi Petronelė Rumšytė vienintelė 1891 m. pagimdė nesantuokinę dukterį Oną.

1902 m. Voveraičiuose buvo 54 gyventojai. Iš jų 42 žmonės gyveno kaime, o 12 žmonių – vienkiemyje, kurį vietiniai vadino Voverine.

Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą 1923 m. buvo registruoti 63 gyventojai ir 10 ūkių. 1937 m. pradėta vykdyti Lietuvos žemės reformą, kuri truko iki 1943 m. Kaimo vaikai lankė Klibių pradžios mokyklą, įrengtą buvusiame Rusijos sienos sargybos kordono pastate.

1921–1940 m. voveraitiškiai atšventė 12 vestuvių. 10 santuokų buvo registruota Kretingos, o 2 – Kartenos katalikų bažnyčioje. 

Jose susituokė 14 jaunavedžių – 8 vyrai, 6 merginos – iš Voveraičių kaimo. Tarpusavyje aukso žiedus 1923 m. sumainė Juozas Beniušis ir Kotryna Kernauskaitė, o 1933 m. – 71 metų našlys Vincentas Pranciškus Želvys su dvigubai jaunesne Barbora Verkšaite. 

Broliai Steponas ir Kazimieras Pabrėžos 1924 m. susituokė su Magdalena Bertašiūte iš Daktarų ir Ona Skripkauskaite iš Traidžių. Traidžiuose savo meilę rado ir Konstantinas Želvys, į žmonas paėmęs Petronelę Kaunaitę.

Netoliese, Tinteliuose, gyvenusią Justiną Krigelytę 1933 m. vedė Vladislovas Kavaliauskas. Likę du jaunuoliai – Fabijonas Kavaliauskas ir Stasys Žvinklys – 1924 m. Kartenos katalikų bažnyčioje susituokė su Kaze Bružaite iš Kūlupėnų ir Petronele Balsevičiūte iš Kačaičių.

Kaimo nuotakos nutekėjo į netolimus Kretingos ir Kartenos parapijų kaimus. Magdalena Vilimaitė ištekėjo už Konstantino Šilauskio iš Kvecių, Monika Žvinklytė – už Antano Narvilo iš Rubulių, Magdalena Kavaliauskaitė – už Albino Paulausko iš Tūbausių, o Ona Bitautaitė – už Pranciškaus Gedvilo iš Klibių.

Partizaninis judėjimas, tremtys

1932 m. danų firma „Højgaard & Schultz“ Lietuvos vyriausybės užsakymu per kaimą nutiesė Telšių–Kretingos geležinkelio atkarpą ir šalia Kretingos–Salantų kelio pastatė Voveraičių geležinkelio stotelę. 

1938 m. vasarą Voveraičių gyventojai Kretingos pranciškonų bažnyčios bokšto Šv. Antano varpui nulieti paaukojo 21,15 lito.

Po Antrojo pasaulinio karo kaimui priklausančiame miškų masyve, vadinamame Peklos pušyne, savo vasaros stovyklą buvo įsirengę Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai. 

Jų rėmėjais ir ryšininkais 1946 m. tapo Voveraičių geležinkelio stotyje gyvenę geležinkelio darbininkas Augustinas Markaitis su žmona Severina Markaitiene. 

Jiedu partizanus priimdavo savo būste pernakvoti, aprūpindavo maistu ir vaistais.

Per Voveraičius Kardo rinktinės štabas palaikė ryšius su Kretingos apskrities pietrytinėje dalyje veikusiomis partizanų kuopomis. 

Todėl kaime dažnai šmirinėjo kretingiškiai ir karteniškiai stribai, kurie, vadovaujami saugumiečių karininkų, rengė pasalas, kratė valstiečių trobas ir ūkinius pastatus ieškodami pasislėpusių partizanų. 

Šiuo slaptu partizanų keliu į Vaineikių miške organizuotą rinktinės kuopų vadų pasitarimą vykstantiems Buganto (Kartenos) kuopos kovotojams MGB vidaus kariuomenės kareiviai ir Kartenos stribai netoli Voveraičių geležinkelio stotelės surengė pasalą, į kurią pateko ir per kilusias kautynes 1947 m. rugpjūčio 9 d. žuvo kuopos vadas Stasys Lukas, jo adjutantas Juozas Baltuonis ir juos lydėję partizanai Kazys Žiobakas ir Mykolas Račkus.

1948–1950 m. šiame miške veikė pora bunkerių, kuriuose žiemojo partizanai. Viename jų slėpėsi Širvydo (Kretingos) kuopos vadas Augustinas Kiesas su iš gretimo Sungailų kaimo kilusiu partizanu Juozu Zoberniu. 

Žiniai apie partizanų slėptuvę per išdaviką pasiekus MGB Kretingos skyrių, saugumiečiai ir stribai 1950 m. sausio 10 d. apsupo žeminę ir nukovė abu partizanus.

Neaplenkė Voveraičių 1948–1951 m. trėmimai. Jų metų į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo išvežti 23 žmonės: 9 suaugę ir 14 vaikų. 

Tai buvo Vincento Želvio, Martyno Makareinio, Marės Tažytės, Onos Želvienės, Magdės Pabrėžienės, Stepo Anužio šeimos. Iš tremties jie buvo paleisti 1957–1958 m. Tik Marei Tažytei į Lietuvą grįžti nebuvo lemta.

Krūsnys, kryžiai ir koplytėlės

Nepaisant pokario netekčių, 1959 m. Voveraičiuose gyveno 63 gyventojai. Per kitus 10 metų populiacija nuolat augo ir 1970 m. buvo registruota 80 žmonių. 

Tačiau po sovietinės melioracijos kaimas ženkliai ištuštėjo: 1989 m. jame buvo belikę 34 gyventojai.

Kelių šimtmečių kaimo praeitį mena kultūros paveldo objektai. Šiaurinėje dalyje augančiame miškelyje išliko smarkiai apardyta senovės žemdirbystės vieta, kurią ženklina akmenų krūsnys, pasakojančios apie šioje pakilumoje XVIII a. žemę įdirbti bandžiusių pirmųjų naujakurių pastangas.

Vėliau ši akmenuota vietovė buvo paversta bendrosiomis ganyklomis, o Lietuvos žemės reformos metu priskirta valstiečiui Steponui Pabrėžai. 

Tuo metu joje būta per 100 krūsnių, kurias arimui ardydamas žemės savininkas tarp akmenų rasdavo medžio anglių, pelenų ir keramikos šukių.

Vakarinėje kaimo dalyje išliko nedidelėje, medžiais apaugusioje kalvelėje veikusios senosios kapinės, vadinamos Maro kapeliais. 

Jose laidojo per 1709–1710 m. marą mirusius kaimiečius, o XIX a.–XX a. pr. – nekrikštus, savižudžius, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas. 

Prie kapinių seniau vaidendavosi: iš jų išeidavusios ir laukuose klaidžiodavusios ugnelės, kurias gyvieji laikė mirusiųjų vėlėmis.

Nuo seno kapeliuose stovėjo trejetas monumentalių kryžių ir koplytėlė. Iki šių dienų išliko tik koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos Širdies skulptūra, kuriai priskiriama stebuklinga galia. 

Susirgus žmonės prie jos davė įžadus, atsitikus nelaimei prašė užtarimo, o per Gegužines pamaldas sueidavo pasimelsti ir giedoti Visų šventųjų litaniją.

Kita koplytėlė stovi kaimo pakelėje, prie Pilsupio. Ją 1914 m. pastatė Vincentas Želvys, kurio užsakymu nagingas Salantų krašto liaudies meistras Anicetas Puškorius 1941 m. padirbino Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūrą. 

Abipus jos koplytėlėje stovėjo pora fabrikinės gamybos gipsinių angelų skulptūrėlių. Kiek anksčiau, 1910 m., Vincentas Želvys prie Kretingos–Salantų vieškelio pastatė stogastulpį. 

Mūsų laikais atokiau nuo stogastulpio, į kairėje kelio į Salantus pusėje augantį medį buvo įkelta koplytėlė su Rūpintojėlio skulptūra.

Ir praeities paminklai

Apie nesenus ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai laikus pasakoja keletas paminklų. Miške išliko 1950 m. stribų išsprogdinta paskutiniųjų Širvydo (Kretingos) kuopos partizanų Augustino Kieso ir Juozo Zobernio žeminė. 

Ją 1998 m. kasinėjo žuvusiojo J. Zobernio sūnėnas Juozas Zobernis, o 2016 m. likučius ištyrė archeologas Vykintas Vaitkevičius. 

Nustatyta, kad žeminė apėmė apie 6,5 kv. metro plotą, o jos konstrukcijas laikė 7 mediniai stulpai. V. Vaitkevičiaus nuomone, žeminė su apkaso tranšėja ir sargybiniui skirtu ugnies lizdu įrengta dar 1944 m. pab. – 1945 m. pr., o 1949 m. buvusi atnaujinta.

Jos vietoje rasta sienoms, luboms ir aslai iškloti naudotų medinių karčių liekanų, kirvis, daugybė vinių, kaladėlė žabams kaboti, rankinio pjūklo liekanų, stalinė žibalinė lempa, butelis su žibalu, kuriuos šiuo metu galima pamatyti Kretingos muziejuje veikiančioje Kretingos krašto istorijos ekspozicijoje. 

Šalia žeminės Juozas Zobernis pastatė akmens paminklą 1950 m. žuvusiems partizanams atminti. Kitas paminklas – skulptoriaus Virgilijaus Vaičiūno 1998 m. sukurta medinė stulpinė skulptūra, vaizduojanti kryžių laikantį Kristų, Juozo Zobernio šeimos lėšomis iškilo pamiškėje prie Salantų gatvės.

Trečias paminklas partizanams stovi Salantų gatvėje, netoli buvusios geležinkelio stoties. Jį 2014–2015 m. pastatė karteniškis Juozapas Antanas Viluckas, pagerbdamas 1947 m. žuvusius Kartenos kuopos partizanus Stasį Luką, Juozą Baltuonį, Kazį Žiobaką ir Mykolą Račkų.

Būdami netoli Kretingos miesto ir magistralinių pajūrio krašto kelių, Voveraičiai neturėtų atsidurti užmaršty, turi perspektyvą plėstis ir augti. 

Prie jų 2016 m. buvo prijungta išnykusio Sungailų kaimo žemė, besidriekianti šiaurinėje dabartinės Voveraičių teritorijos dalyje.