Vydūno šviesa - jaunajai kartai: Gimtoji kalba – mus kurianti ir mūsų kuriama vertybė, kuri pasaulį daro žmoniškesniu

Taip jis teišlieka Žmogumi. Taip jis atspėja gyvenimo m į s l ę.“ 

VYDŪNAS

Gerbiami kolegos, KU studentai, KU „Žemynos" gimnazijos moksleiviai, Vydūno draugijos nariai, rugsėjo 2-osios dienos renginio Klaipėdoje, prie Vydūno paminklo, skiriamo Mokslo ir žinių dienai, dalyviai!

Jūsų dėmesiui Klaipėdos universiteto bei Vydūno draugijos kultūros renginio „Vydūno šviesa - jaunajai kartai" programa ir plakatas. 

Maloniai kviečiame dalyvauti. 

Renginio moderatorius - režisierius Juozas Ivanauskas

Taika, sveikata ir sąmoningumą ugdantis švietimas
KU prof. habil. dr. Algimantas KIRKUTIS

„Kiekvienas žmogus kuria savo likimą taip, kaip jis jį supranta. Didžiausia žmogiškumo apraiška yra sąmoningumas.“ 

Vydūnas

Rugsėjo pirmoji – žinių ir sąmoningumo ugdymo šventė. Tą dieną mes pagerbiame savo mokytojus, kurie suteikdami žinias apie tai, kaip sudarytas pasaulis, mus rengia gyvenimui. Vienas didžiausių mūsų tautos mokytojų buvo Vilhelmas Storosta Vydūnas. 

Mylėdamas savo tautą ir siekdamas jos gerovės Mažosios Lietuvos šviesuolis norėjo atskleisti žmonėms esminius būties slėpinius.

Taika, sveikata ir sąmoningumą ugdantis švietimas - trys svarbiausios vertybės, kurios nulemia mūsų gerovę. 

Jei taikos ir sveikatos esmę mes suprantame gerai, tai jas nulemiančio sąmoningumo sąvoka gan dažnai suvokiama nepakankamai. Labai glaustai sąmoningumą galima apibrėžti,  kaip gebėjimą teisingai įvertinti reiškinius, kurie  vyksta mus supančioje aplinkoje laiko bėgyje.  

Iš visų gyvų padarų žemėje tokį gebėjimą turi tik  žmogus. Tai didžiausia Tvėrėjo dovana mums. 

Laiko tėkmėje sąmoningumo reiškinys  susiformavo, kaip gamtos  evoliucijos viršūnė. Sąmoningumo puoselėjimas ir tobulinimas yra vadinamas žmogiškumo arba humanizmo (žmogus  lot. - „humanus“) ugdymu.

 Žmogiškumas padeda suvokti ir atskirti, kas yra naudinga ir kas yra žalinga kiekvienam žmogui bei visai  žmonijai. Jis yra ugdomas žinių  ir laiko bėgyje kaupiamos patirties, pagalba. 

Ypač svarbus sąmoningumas yra politiko veikloje, nes politikas priima sprendimus, kurie nulemia tolimesnę kiekvieno žmogaus, tautos  ir net žmonijos raidos likimą.  

Pažvelkime kiek giliau į sąmoningumo sąvokos turinį. Nuo senų laikų žmonės supranta, kad mus supantis pasaulis yra sudarytas iš dalelių, kurios, energijos pagalba sąveikauja tarpusavyje.

Tik energijos dėka šios dalelės įgauna formą ir tampa reiškiniais, formuojančiais mus  ir supančią aplinką.  

Energija atsiranda iš dviejų priešingų pagal savo prigimtį, teigiamo ir neigiamo pradų tarpusavio sąveikos.  Šie pradai būdingi visiems mus supantiems daiktams ir reiškiniams.

Kiniečiai tai vadino „IN“ ir „YAN“, mes apibendrintai suprantame tai, kaip materialines ir dvasines pasaulio dalis bei jų santykį. 

Šie pradai taip pat paliečia mąstymo bei sąmoningumo sąvokos prasmę ir jos evoliuciją.  

Sąmoningai mąstantis žmogus geba teisingai interpretuoti sklindančią iš aplinkos informaciją, reaguodamas į ją   jausmais ir emocijomis.  

Gyvenime matome, kaip greta aukštesniųjų žmogaus savybių - gėrio ir grožio, drąsos, užuojautos ir atjaugtos, rūpesčio artimaisiais, egzistuoja ir žemosios emocijos: baimė, godumas, egocentrizmas bei iš to kylantis noras, manipuliuojant kitais žmonėmis įvairiomis priemonėmis, užvaldyti supančius daiktus. 

Žmogaus veiksmai ir tolimesnė jo ateitis priklauso nuo to, kokios savybės ir vertybės įsivyrauja jo sąmonėje.
Pagal savo protinius sugebėjimus žmonės yra labai skirtingi. 

Vieni sugeba daug dirbti, kiti  intensyviai mąstyti, dar kiti geba tobulai atlikti tiek pirma, tiek antra. Jeigu dėl vienokių ar kitokių aplinkybių trečiosios kategorijos žmones užvaldo neigiamos emocijos ir jausmai, dažniausiai baimė ir godumas, jie gali tapti labai pavojingais, nes pradeda veikti vedami neigiamos energijos. 

Tokie asmenys klaidingai galvoja, kad jų užvaldytos materialinės gėrybės apsaugos nuo juos kankinančio neigiamos energijos poveikio. 

Todėl manipuliuodami kitais žmonėmis jie siekia užvaldyti supančią aplinką. Neretai toks liguistas, konkurencinis ar net atvirai grobikiškas siekis neapsiriboja tik artimąja aplinka, jis ima  reikalauti vis didesnių aukštumų kol išvirsta į totalų norą užvaldyti visą supantį pasaulį ir tapti jo vienvaldžiu hegemonu. 
 

Visa žmonijos istorija - tai nesiliaujantieji troškimai užvaldyti kitus žmones ir jų materialines gerybes. Pradedant nuo seniausių laikų: Aleksandro Makedoniečio, Romos imperatorių, ir baigiant Hitlerio egoizmo įkalintos Vokietijos sukeltais karais. 

Karai yra  priemonės, kurių pagalba mėginama fizine prievarta primesti savo valią kitiems žmonėms, ištisoms tautoms ir valstybėms. 

Dabar gyvename išvystytos žmonijos civilizacijos epochos laikotarpiu, kur greta fizinės prievartos pasireiškia bandymai užvaldyti pasaulį daug rafinuotiškesnėmis priemonėmis. 

Visi stebime mėginimus centralizuoti ir užvaldyti  pinigų, kaip pasaulinės sistemos atsiskaitymo už vertybes, spausdinimą, sukaupti į vienas rankas ekonominius objektus, manipuliuoti žmonių sveikata (perdėta farmakolizacija, dirbtinės pandemijos, abortų liberalizavimas, LGBT judėjimų ir kitų, nukreiptų į gimstamumo mažinimą patologinių situacijų skatinimas), mitybos kokybės bloginimas (sintetiniai ir genetiškai modifikuoti maisto produktai ir kt.), žiniasklaidos ir švietimo sistemos užvaldymas, totali skaitmenizacija ir robotizacija bei kt. 

Visos šios  socialinės ir technologinės naujovės turi savo teigiamas ir neigiamas puses. 

Blogai yra jei jos neigiamos energijos paveiktų žmonių  panaudojamos siekiant užvaldyti kitus ir visą pasaulį. Ypatingai pavojinga, kada visa tai nukreipiama į žmogiškumo ir sąmoningumo kitų žmonių silpninimą. 
Mes stebime nuolatinę kovą tarp humanizmo ir antihumanizmo, šviesos ir tamsos, gyvybės ir mirties, materijos ir dvasios. 

Egzistuojančių priešybių pusiausvyra yra pasaulio evoliucijai reikalingos  energijos šaltinis. 

Tačiau tokios pusiausvyros sutrikdymas arba iškilusi ženkli teigiamų ir neigiamų jėgų disproporcija sukelia žmonijos susinaikinimo pavojų. 

Dabartinėje informacinių technologijų epochoje žmonėms darosi vis sunkiau susiorientuoti juos supančioje sudėtingoje, kartais net audringoje aplinkoje ir pasirinkti teisingus, žmonių gerovę nulemiančius sprendimus. 

Tam reikalingas aukštas sąmoningumo lygis, kurį gali užtikrinti tik nuolatinis žinių ir patirties kaupimas bei jų pritaikymas realiame gyvenime.  

Kovojant su tamsa gali padėti tik šviesa. Žmonių tamsumą ir nesąmoningumą gali įveikti tik visų pakopų formalus ir neformalus švietimas, orientuotas į mąstymo ugdymą ir nepriklausoma, skleidžianti teisingas žinias,  žiniasklaida. 

Aukštas sąmoningumo lygis parodo žmogui galimybes, kaip pasirinkti ir nueiti sveiką, ilgą gyvenimo kelią bei kaip sugyventi taikoje su kaimynais, geranoriškai bendradarbiaujant su jais.

Kuo mums svarbi gimtoji kalba? 

Prof. habil. dr. Aušra MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ. Vydūno draugijos pirmininkė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė

Rugsėjo pirmąją švenčiame Mokslo ir žinių dieną. Kol mūsų neįtraukė kasdieniai darbai ir rūpesčiai, šventės dieną pakilkime virš kasdienybės ir pamąstykime apie mokslo ir žinių esmę, apie savo asmenybės auginimo orientyrus. 

Vydūnas yra ne tik filosofas, kūrėjas, bet ir mokytojas. Jis ir šiandien gali mums padėti pamatyti esminius gyvenimo tikslus. 

Kuo svarbi gimtoji kalba Vydūno kūryboje ir filosofijoje? 

Gimtoji kalba yra būtina žmogaus dvasinio brendimo sąlyga, – tai yra pagrindinis teiginys Vydūno filosofijoje, tampriai susijęs su dvasingumo, žmoniškumo vertybėmis. 

Pasak Vydūno, „kalba yra tautos kūno ir dvasios kūrinys“, – ypatingas kūrinys, kurį mes turime kurti nuolat, nes, jeigu nustosime kurti, kalba, kaip paveikslas ar skulptūra, bus tik muziejinė vertybė.  

Kuo mums svarbi gimtoji kalba? 

Žmogus atsiskleidžia per gimtąją kalbą. Todėl kalbos ugdymą Vydūnas sieja pirmiausia su žmogaus tobulėjimu, asmenybės augimu. 

Kalba parodo, kokia yra žmogaus vidinė kultūra, koks jo dvasios šviesumas, – kalba, anot Vydūno, „tesidaro iš vidaus lobio“. 

Stiprios ir skaidrios dvasios žmogus savo mintis ir jausmus reikš turtinga kalba, ja turtins ir taurins kitus žmones. Bet yra ir priešingai: skurdi kalba skurdins kitus žmones. Pasak Vydūno, kalba mūsų sąmonę šviesina, tačiau „svetimi žodžiai, vartojami vidaus būsenoms arba ir mąstymo smulkmenoms aiškinti, visuomet drumsčia sąmonę“. 

Pati kalba taip pat yra galinga priemonė ugdyti žmogų. Lietuvių kalba turi ypatingą vertę, nes, menanti senuosius sanskrito laikus, turi galios išreikšti „aiškią žmoniškumo šviesą“, „labai šviesią ir skaidrią sąmonę“. 

Stengdamasis tobulinti savo kalbą, žmogus kartu tobulėja pats, stiprina savo dvasios esmę, žmoniškumą. 

Vydūnas pabrėžia ne tiek komunikacinę kalbos funkciją, kiek gimtosios kalbos svarbą žmogaus ir tautos dvasiniam tobulėjimui, kūrybiniam atsiskleidimui, svariam tautos kultūros įnašui į žmonijos kultūrą. Vydūnas sako, – „žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį“. 

Gimtoji kalba mus visavertiškai susieja su žmonija, todėl labai svarbu saugoti ir puoselėti visas žmonijos kalbas. 

Pasak Vydūno, „kiekviena kalba yra ypatinga priemonė žmonijos dvasiai apsireikšti. Jokiu būdu ji negali tai padaryti kita kalba. Todėl lietuvių kalbą išlaikyti – jos [žmonijos] turtą išlaikyti. O kalbą auginti yra tą [žmonijos] turtą vertesnį padaryti.“ 

Vydūnas kalbos naikinimą prilygino baisiausiam nusikaltimui – žmonijos žudymui: „žmonijos gyvybė yra taip labai turtėjusi, kad kiekviena kalba tegali tiktai dalelę to lobio apreikšti. Ir vieną antrą kalbą naikindami, mes tarsi visiems amžiams uždengiame vieną žmonijos lobių šaltinį. 

Todėl bet kurios kalbos naikinimas yra nusižengimas žmonijai. [...] Ir kur tai daroma užvaldant, čia atliekamas ne žmogžudžio, bet žmonijos žudymo darbas.“ 

Tai ypatingai aktualus Vydūno perspėjimas. Šiandien mes daug kalbame apie ekologiją, rūpinamės, kad būtų sustabdytas nykstančių gyvybės rūšių – augalų, gyvūnų nykimas. 

Tačiau nesusimąstome apie savo atsakomybę dėl nykstančių gimtųjų kalbų. Dar 2008 m. išleistos knygos „Kai kalbos miršta“ (When Languages Die) autorius dr. Davidas Harrisonas įspėjo, kad šiuo metu pastebimas kalbų nykimo tempas neturi precedento žmonijos istorijoje. 80-čia pagrindinių kalbų, – anglų, rusų, mandarinų, – kalba 80 proc. pasaulio gyventojų, o kitų 3.500 kalbų gyvybę palaiko tik 20 proc. jomis kalbančių Žemės gyventojų. 

Kalbų nykimas vyksta daug sparčiau nei gyvūnų ir augalų nykimas. Pavojuje atsidūrė net 40 proc. pasaulio kalbų, lyginant su 8 proc. augalų ir 18 proc. žinduolių rūšių, kurios gali išnykti. Gimtųjų kalbų nykimas yra ne tik filologijos tragedija. 

Tai, pasak knygos autoriaus, yra žmonijos žinių erozija, nykimas. 

Gimtoji kalba – mus kurianti ir mūsų kuriama vertybė, kuri pasaulį daro žmoniškesniu

Už gimtųjų kalbų likimus yra atsakingi pirmiausia vaikai, jaunimas, kurie pasirenka kalbą. Mes turime skaudžių istorijos pamokų, kai tik kalba padėjo išlikti, – kaip sakė Simonas Daukantas, tik kalba „it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebžaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio“; kaip kalbėjo Vydūnas, kalba „išliko kaip žiemkenčiai po sniego klodu šaltą žiemą“. 

Kai Carinė Rusijos imperija po sukilimo 1864-iais metais uždraudė lietuvių kalbą, spaudą, kultūrą ir tai tęsėsi ilgus 40 metų, kalbą į viešą gyvenimą per draudžiamą spaudą – pirmiausia, nuo 1883-ųjų „Aušrą“, vėliau, nuo 1889-ųjų – „Varpą“, – išvedė jauni žmonės. 

Studentai, gimnazistai kovojo ne tik su Imperija, bet ir su savo artimiausiais žmonėmis, – daugelis tėvų išsižadėjo savo vaikų dėl to, kad jie pasirinko gimtąją lietuvių kalbą, veikimą lietuvybės labui. Tačiau būtent aušrininkų, varpininkų karta paskatino „atsiversti“ į lietuvybę daugybę jaunuolių, tarp jų – ir 25-erių Vincą Kudirką, ir 15-metį Vilhelmą Storostą Vydūną. 

Gimtosios kalbos galia subūrė jaunimą į bendruomenę, kuri padėjo pamatus Lietuvos  valstybės atkūrimui 1918 vasario 16 d. 

Mieli mokiniai, mokytojai, klaipėdiečiai! 

Švęsdami mokslo ir žinių dieną susimąstykime apie savo valią, galią, atsakomybę puoselėjant savo gimtąją kalbą. 

Gimtoji kalba – ne tik lietuvių kalbos ir literatūros pamokų objektas. 

Gimtoji kalba – mus kurianti ir mūsų kuriama vertybė, kuri pasaulį daro žmoniškesniu. 

O žmoniškumo puoselėjimas yra – turėtų  būti – pagrindinis žmonijos uždavinys. Tarp daugybės tai supratusių buvo ir Vydūnas. Mokydamiesi auginkime savo asmenybę, puoselėkime gimtąją kalbą, – stiprinkime žmoniškumo galias Lietuvoje ir visame pasaulyje. 

Anonsą parengė KU kultūros renginių „Vydūnas-Tautai ir valstybei“ moderatorius-režisierius Juozas IVANAUSKAS