Mūsų kraujas, mūsų kalba, mūsų pasaulio pasitikimas rodo mums šį kelią.
Didis menininkas savo veikalu gali stumti į patį pragaro dugną, bet vis ir iš jo iškelti. Plačiai pasklinda, ką jis teikia.
Toli, už vos numatomo padangių krašto brėkšta, aušta, švinta. Bet vos galima tikėti, kartą tą kraštą prieiti.
Taip lyg nemaitina šis rašytojas sielos, kad jai galėtų augti sparnai. O to mes laukiame iš didžio menininko.“
Vilhelmas Storosta VYDŪNAS
Gerb. kolegos, KU studentai, KU „Žemynos" gimnazijos moksleiviai, Vydūno draugijos nariai, KU kultūros renginio „Vydūnas-Tautai ir valstybei"-26 dalyviai, mieli klaipėdiečiai!
Jūsų dėmesiui 2025 m. lapkričio mėn. 7 dieną, 16 val. Klaipėdos universitete, Stasio Vaitekūno auloje (Herkaus Manto g. 84) vyksiančio kultūros renginio „Vydūnas apie F.M. Dostojevskį"
programa ir plakatas.
Vydūnas apie F.M. Dostojevskį
„F. Dostojevskis duoda savo veikalams ypatingą žmoniškumo pagrindą. Jo žmoniškumas yra kažin kur toli, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas.
Turiu omenyje du jo veikalus: „Raskolnikovas“ ir „Broliai Karamazovai“. Esu, žinoma, ir kelis mažus jo veikalus skaitęs.
Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. Visas Rusijos žmonių kančias jis nupasakoja.
O taip gyvai, kad ir skaitytoją kone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tai, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis rusų tautos pragaras...
Be abejo, labai galingai jis pajudina skaitytoją. Tik man atrodo, kad jis per maža suteikia, ko iš didžio žmogaus lauki.
Nepabunda slėpiningoji paties žmogaus didybė. Nesukyla sielos galios. Patys jo tikybos aiškinimai nesiekia gelmių ir platybių.
Nėra juose didžios tikybos išminties ir galios. Taip lyg nemaitina šis rašytojas sielos, kad jai galėtų augti sparnai.
O to mes laukiame iš didžio menininko. Bet gal jis rusams tik daugiau teigiamo yra atnešęs, negu man atrodo? O gal ir pasauliui? Pasistengsiu tai dar suprasti. Kol kas tematau jo žmones vargstančius pragare.
Tautos raštija ir jos gyvenimas yra tik du to paties dalyko, tos pačios esmės reiškiniai. F. Dostojevskis gal buvo didžiausias savo tautos kankinys ir reiškėjas.
Reikia jį pagerbti. Bet mums, lietuviams, netinka šildytis prie jo ugnies.
Mes turime pakilti ant tų aukštumų, nuo kurių matyti ne vien tamsios gyvenimo daubos, bet ir tos bekraštės tolybės, kurios nardo Amžinoj Šviesoj.
Mūsų kraujas, mūsų kalba, mūsų pasaulio pasitikimas rodo mums šį kelią.“
Fragmentas iš Vydūno straipsnio „F.M. Dostojevskis“. Darbymetis. Nr. 4 1921
Žmogus ir karo genijus
Žmonija panaši į kalnyną, kylantį iš lygumos ir viršūnėmis šaunantį į dangų. Kaip saulės spinduliuose skaidriai tviskančios Himalajų viršukalnės skiriasi nuo pelkėse slūgsančių kalnų papėdžių, taip ir žmonės labai skiriasi vieni nuo kitų sąmoningumu ir taikingumu.
Daugumos žmonių gyvenimai mažai išsiskiria iš gamtos vyksmo. Žmonės net neskiria savęs nuo gamtos.
Svarbiausia gamtoje, mano jie, yra nuolatinis veržimasis ir kova. Iš tiesų gamtoje vyksta žūtbūtinė kova už būvį. Žmogus yra gyva būtybė, todėl ir jį gamta įtraukia į šią kovą.
Gamta ir kiti žmonės – priešiški. Karai neišvengiami vyks tol, kol žemėje gyvens žmonės. Visa tai žmonės jau seniai suprato.
Dabar gamtos tyrinėtojai bando įrodyti, kad karas esąs būtinas gyvybės formų raidai. Filosofai teigia, kad karus sukelia idealios priežastys, o religijos skelbėjai mato karuose Dievo pirštą.
Kaip keista! Daugybė žmonių gyvena tarsi sužavėti savo pojūčių ir geismų, ir tokius žmones valdo tie, kurie tariasi stovį aukščiau už kitus.
Daugelis žmonių gyvena prieblandoje ir nežinioje. Laimė ir santarvė, kurias žada religija, tolimos kaip dangus.
Būtinybė kovoti žmonėms tampa nepakeliama našta. Reikia kovoti su viskuo, kas tik atsiduria žmogaus kely. Klimato atšiaurumas, orų nepastovumas, vandens ir nesukultūrinto dirvožemio pasipriešinimas, augalų ir gyvūnų pasaulis – viskas žmogui atrodo priešiška, o pavojingiausi priešai – tokie patys žmonės.
Todėl žmogus turįs nuolat rengtis kovai, gyventi pavydėdamas ir nekęsdamas. Žinoti, kad bet kada gali būti sužeistas ir mirti. Žmogus turi sukaupti visas jėgas, jei nori nugalėti.
Antraip jis žus. Visas jo gyvenimas persmelktas rūpesčio. Savo įsitvirtinimui gamtoje žmogus kuria vis veiksmingesnes priemones ir vis aiškiau mato, kad jį supa tik viena – mirtina neapykanta.
Su šia mintimi žmogus gyvena didesniąją gyvenimo dalį, ji atsispindi visur, visoje žmogaus veikloje, netgi tame, kas vadinama kultūra. Todėl karas taip pat esąs kultūros veiksnys.
Tai lengvai įrodoma ir daugelis mano, kad toks ryšys būtinas ir savaime suprantamas. Taip mokė Heraklitas jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų: kokia nors pažanga atsiranda tik kovoje, karas – viso ko tėvas.
Nuo Heraklito laikų nieko naujo nesugalvota. Mintys apie karą užgožia viską. Net religinėje kalboje dažnai minimas karas.
Kylant kultūrai, karas tampa visuotinis. Matyt, karo genijus įsiviešpatauja ir tampa svarbiausia gyvenimą valdančia jėga. Atsitiko taip, kaip pranašavo religijos genijus: didesnė žmonijos dalis pateko karo genijaus valdžion.
Netgi religijos skelbėjai vis dažniau galvoja apie turtą ir jo išsaugojimą. Ir jie taip pat prabyla apie kovą už būvį, nes ji esanti pagrindinis gyvenimo dėsnis. Ši kova būsianti vis smarkesnė – taip ima teigti netgi kultūros žmonės.
O iš tiesų kova už būvį – tik pretekstas. Juk žmogus vargais-negalais išgyvena nededamas pernelyg didelių pastangų. Tiesiog nuostabu, kad žmogui tiek nedaug tereikia. Bet žmogui nepakanka vien gyventi.
Žmogus kovoja dėl turto ir garbės. Tačiau ir toks žmogus kartais susvyruoja niekur nesurasdamas aiškumo. Ir jis kartais ieško religijos genijaus. Savininką apima baimė, nes jis susimąsto apie mirtį ir gyvenimą po mirties. Kova vieną kartą baigiasi mirtimi, o pomirtinis gyvenimas nieko gero nežada.
Tai kaip nedrebėti dėl turto, kurį pasiglemžei? Kultūringų valstybių gausios mokyklos ir didžiulės kariuomenės, kuriose niekada nebūna tvarkos, išugdė žmonių polinkį kariauti. Tai tvirtai įsišaknijo atbukusioje minios sąmonėje.
Tik nuolatinė prievarta gali išjudinti tokius žmones. Visą gyvenimą jie svyruoja tarp karo ir religijos genijų. Jie leidžiasi vedami karo genijaus ir tiki religijos genijaus pažadais.
VYDŪNAS. Raštai IV. Vilnius: Mintis, 1994. 8-15; 358; 360-361.
Post Scriptum
Fiodoras Dostojevskis – vienas žymiausių, labiausiai skaitomų ir vertinamų Rusijos rašytojų, kurio darbai įtaigiai analizuoja asmenybių psichologinius paveikslus esant itin sudėtingai politinei, socialinei ir dvasinei XIX a. šalies atmosferai.
Viso pasaulio literatūros analitikai stebėjosi genialiu F. Dostojevskio gebėjimu numatyti bei analizuoti sudėtingiausius žmogaus gyvenimo reiškinius, kelti klausimus, į kuriuos dar niekas nebuvo radęs atsakymų, o daugybė žymių rašytojų, tokių kaip Antonas Čechovas, Ernestas Hemingvėjus, Friedrichas Nyčė ir Žanas Polis Sartras laikė jį savo mokytoju.
Iš jo kūrybos išaugo rusų religinė filosofija, prancūzų egzistencializmas, jo vaidmuo nepaprastai reikšmingas formuojantis psichoanalizei bei siurrealizmui.
Nors ir parašyti prieš daugiau nei pusantro šimto metų, F. Dostojevskio romanai aktualumo nepraranda ir šiandien.
Anonsą parengė KU kultūros renginių „Vydūnas-Tautai ir valstybei" moderatorius-režisierius Juozas IVANAUSKAS.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą