Širdis

Vytautas Mačernis. Žmogaus apnuoginta širdis

2021 m. birželio 5 d.iškiliam Lietuvos poetui Vytautui Mačerniui būtų sukakę 100 metų. Minėdami prasmingą iškilaus Lietuvos poeto jubiliejų, toliau skelbiame jo kūrinius.

Trioletai

1

Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.

2

Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lūpose daina…
Bet vieną kartą vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakties.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.

1943.XII.6

3

Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę.
Aš kadais šventai tikėjau meilę:
Pasaką nežemišką ir dailią…
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys.

4

Aš dabar esu labai protingas –
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga,
Aš dabar esu labai protingas,
Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.

Šarnelė, 1943.XII.10

5

Kadaise žemėj buvo daug velnių,
Kurie norėjo sielą pirkt žmogaus,
Bet maža buvo ją parduodančių.
Kadaise žemėj buvo daug velnių,
Už sielą auksą, laimę siūlančių, –
Tiktai pasaulio būta negudraus.
Kadaise žemėj buvo daug velnių,
Kurie norėjo sielą pirkt žmogaus.

6

Dabar pasauly daug yra žmonių,
Už laimės valandą parduot save,
Kitus ir visa ką sutinkančių.
Dabar pasauly daug yra žmonių,
Tik… nebeliko žemėje velnių;
Jie susilindę tupi pragare.
Dabar pasauly daug yra žmonių,
Už laimės valandą parduot save,
Kitus ir visa ką sutinkančių.

Šarnelė, 1943.XII.17

7

Aš laimingas esu,
Laimingesnio pasauly nėra.
Netikėkite mano skausmu,
Aš laimingas esu
Tarp nakties valandų
Svaigulingos kančios ugnyje…
Aš laimingas esu,
Laimingesnio pasauly nėra.

Šarnelė, 1943.XII.17

8

Ubagas nupirktų dvarą
Surinktais per amžių pinigais,
Bet sėdėt prie tako gera…
Ubagas nupirktų dvarą,
Bet kvailysčių jis nedaro,
Te sau žmonės kalba, kas neleis:
Ubagas nupirktų dvarą
Surinktais per amžių pinigais.

9

Ponas plikas, gal tarnaut reikėtų?..
Tik neleidžia poniška garbė,
(Pasikeist su ubagu gal vietom?)
Ponas plikas, gal tarnaut reikėtų?..
(Ubagaudamas daugiau laimėtų…)
Bet išjuoktų žmonės, chamai tie!
Ponas plikas, gal tarnaut reikėtų?..
Tik neleidžia poniška garbė.

Šarnelė, 1943XII.21

10

Amžinai tamsybėse paskendęs,
Aš pradėjau įžiūrėt kai ką:
Dievo žemėn pasiųstas balandis,
Amžinai tamsybėse paskendęs
Ir nematomas, mums neša gandą:
Keturiasdešimt ketvirtais taika!
Amžinai tamsybėse paskendęs,
Aš pradėjau įžiūrėt kai ką.

Šarnelė, I943.XII.2I

11

Jaunas ir savim patenkintas ponaitis,
Ateitį laimingą pramatąs,
Skaistaveidis, žibančiom akim, iškaitęs,
Jaunas ir savim patenkintas ponaitis
Ieškosi vedybiniu tikslu mergaitės,
Mokančios swing, fox ir tango figūras.
Jaunas ir savim patenkintas ponaitis,
Ateitį laimingą pramatąs…

12

Aštuoniolikos linksma, daili mergytė,
Mėgstanti bučiuotis ir šypsot,
Savo ranką, švelnią ir mažytę,
Aštuoniolikos linksma, daili mergytė
Tiesia tau, savim patenkintas bernyti,
Dėlei swing ir fox gali tu nebijot.
Aštuoniolikos linksma, daili mergytė,
Mėgstanti bučiuotis ir šypsot.

Šarnelė, 1944.I.5

Songs of Myself (I-XV)

I

Kur galėčiau aš dabar išeit iš savo vienišų namų?
Aš renkuos kelius, tačiau visi jie daugel kartų praeiti…
Nors buvau aš daugely kelių, tačiau labai skubėdamas
aš nemačiau, kas dedasi aplink.
Pakelėse stoviniuodavo žmonių būriai, ir aš galvojau sau,
kodėl jie neskuba…

II

Nors mane dar teatlankė dvidešimt pirmoji vasara,
tačiau jaučiuos susenęs.
Ir dabar aš gyvenu namuos.
Niekas neaplanko čia manęs.
Dvidešimt pirmoji vasara yra liūdna.
Kartais aš žvelgiu į kelią taip, lyg laukdamas kažko.
Aš tačiau nelaukiu nieko.
Akys vien papratę žvelgt į kelią.

III

Niekur jau neinu.
Jeigu saulė šviečia kambarin, ką nors rašau.
Nes draugai kalbėjo man, kad aš kažką rašyčiau.
Aš galbūt ką nors ir parašysiu.
Bet popiet jau nieko neveikiu, bastausi po apylinkę,
liūdnai lyg paukštis švilpdamas.
Paukščiai nei rytais, nei vakarais negieda.
Oras yra šaltas ir niūrus.

IV

Aš dažnai einu ant kalno ir, stovėdamas ten
atsišliejęs medžio, ilgas valandas stebiu,
kaip žmonės dirba laukuose.
Šiemet laukuose žmonių matytis maža.
Dirba jie lėtai judėdami.
Kartais aš pasikalbu su jais, iš darbo grįžtančius
sutikęs.
Ir mes kalbamės apie lietingas liepos mėnesio dienas.
“Vasaros nebus”, – man sako jie.

V

Kai išbundu nakties metu, girdžiu: lietus
plonom kojytėm vaikšto zyzdamas aplink namus.
Aš keliuos, einu prie lango.
Nieko nematau, tiktai girdžiu, kaip vėjo
blaškomas vanduo nuo medžių žemėn plūsta.

VI

Tai kalbėk, kalbėk, širdie, didžiu balsu
kalbėk, ką šnabžda išdidi fantazija.
Gal laimingas melas ir sumažins tavo skausmą.

VII

Štai praeinančio keleivio žingsniuos matos pavargimas.
Paukščio lėtame viršum vandens sparnų mojavime
žymu beviltiškas dausų ir saulės ilgesys.
Vasara jau baigias ir regėtis rudenio ženklų.
Greit poetai ims dainuoti melancholiškas dainas
apie spalvotų lapų šlamesį alėjose.

VIII

Atėjau aš prie kalnų šaltinio.
Tyras ir vėsus vanduo toli aplinkui liejasi.
Aš skaičiau kažkur apie šaltinį karštą, verdantį
didžioj gelmėj.
Pagalvojau sau: štai mano nerami širdis bus
panaši į vėsų verdantį gelmėj šaltinį.

IX

Aš pasauly neturiu jau mylimų.
Mirę jie yra, mane čia žemėje mylėję.
Tai kodėl nykiais ir neviltingais vakarais man nesišaukt
prisiminimuose į tuos, kurie kadais mane mylėjo?

X

Vakar lijo.
Ir šiandien mieguistas vėjas klydinėja po laukus.
Ore jaučias uogienojų ir pelkėtų vietų kvapas.
Jis turbūt ateina į mane iš ten, kur auga
kadugiai, maži krūmokšniai, kur šešėliuose
iš lėto sirpsta didelės ir vandeningos uogos.

XI

Atėjus tu sugriovei mano sielos tylumą.
O jinai, laisva lyg paukštis ir rami
tartum subrendus vasara, gyveno vieniša
namuos, kurie stovėjo išdidžių kalnų viršūnėje.
Kai aš pirmą kartą pamačiau tave,
Man patiko šviesios garbinančios akys.
Man patiko tavo lūpos, degančios kaip liepsnos
Ir tačiau nedrįstančios pratarti žodžio.
Meilė, paslėpta giliai tavy, atsimenu, sujaudino mane.
Tu nedrąsiai paklausei: “Ar negalima pažvelgt, kas
slepiama namuos?”
Mes nuėjome į mano šaltą tylumą.
Mes nuėjome į pilko marmuro sales,
Ir nuo sienų gilūs praeities veidai iš patamsių ir
šešėlių žvelgė į tave.
Tau patiko visa:
Vaiko žingeidumas vertė klaust tave: kas čia;
kas ten.
Klausinėjimui, atrodė, jog nebus ir galo…
Bet staiga atsiminei ten slėny paliktus draugus
ir minią, iš kurios buvai tu valandėlei
išsiskyrus.
“Laukia ten manęs draugai”, – tarei ir, nesuskubus
atsisveikinti, išbėgai.
Aš tada tik pirmą kartą pažvelgiau į grindinio
mažytes klotas plyteles.
Tavo pėdos buvo jas giliai išbraižę.
Aš pasilenkiau prie jų.
Ir staiga mane pasiekė slėny susirinkusios
minios šiurkštus ir piktas juokas.
“Ji pasakė jiems ką nors apie mane”, – tariau sau
tyliai ir galvojau vienas:
“Kaip galėjo tos lengvutės kojos taip šiurkščiai
subraižyt grindinio mažytes klotas plyteles?”

XII

Kartais ant manęs užtyška liūdesys
Lyg vanduo, kurs šoka nuo aukštų kaskadų.
Kaip galingos srovės plauna jis mane.
Rodos, jau neišlaikysiu
Ir, ateinančios bangos paplautas,
Pulsiu į putojančias gelmes.
Bet pirmiau pavargsta skausmas ir išsenka
liūdesys nei mano jėgos.
Pamažu nurimsta kurtinantis ūžesys,
Gelmės šviečiasi, vanduo nusenka iki kelių…
Aš matau, kaip veidrodinis, kaip ramus vandens
paviršius atmuša ryžtingą mano veidą.

XIII

Mėgstu aš sėdėt svajodamas prie neaprėpiamos
platybės pelkių pakraščio.
Nepažįstami man paukščiai kyla iš balų ir skrenda nuo
manęs tolyn.
Jie paklysta, išsidraiko danguje lyg mano juodos
mintys.
Pelkės kvepia.
Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas kylas iš gelmių.
Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka plačios,
neaprėpiamos, bekraštės pelkės.

XIV

Rudens sekmadienis vienkiemy.
Aš sėdžiu ir mąstau, žiūrėdamas į mylimąjį kalną.
Ruduo jau palietė lengvučiais pėdsakais laukus.
Kalneliuose visai pagelto avižos.
Šiandien sekmadienis, ir ašen vienas palikau namuos.
Bet man atrodo, esam dviese: aš ir tavo atminimas.
Tavo plaukai nuo kaklo sušukuoti aukštyn lyg
juodos liepsnos supa baltą tavo veidą.
Dvi gyvos linksmos akys žvelgia į mane.
Jos žvelgia į mane iš seno pamiršto paveikslo.
Iš mirties šešėlio žvelgia jos.
Ar atsimeni, sakyk, tą rudenį, kai vieną vėlų ir
audringą vakarą mes ėjome namo pro lauko tvenkinį?
Čia buvo radę prieglaudą balti, pavargę paukščiai.
Jie skrido audroje ir vėjo genami.
Tačiau šiandien tas lauko tvenkinys išdžiūvęs.
Aš tau sakau tai visa.
Nes nežinau, kur rastų prieglobstį tie dideli ir
gražūs paukščiai, jei ruduo šis būtų vėl audringas.
Jei grįžtum į namus, tai savo kambary
atrastum visa tvarkoje.
Aš neliečiau tavo daiktų.
Tik retkarčiais ta paukščio plunksna, su kuria
anuomet šluostydavai dulkes, aš nubraukiu
nuo tavo portreto užumaršties ir laiko dulkes.

1942

XV

Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja.
Yra sekmadienio popietė, ir visas jaunimas
ant vandens.
Per vandenį atplaukia į mane jų kalbos ir
juokai.
Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jais
kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte
manęs nepažįsta.
Aš žiūriu į pakrantės žilvičius, jų šakos
mirksta vandeny.
Man yra truputį liūdna.
Upė yra panaši į gyvenimą. Joje daug
vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau
galvoti, bet mano mintys taip pat teka.
Bangos upėje yra mažos, ir vėjas švelnus.
Jeigu jie ant vandens nedainuotų, aš nebūčiau
liūdnas.
Gera yra žaisti ir mylėti…
Jaunystė yra metas, kada negalima pastebėt,
kaip upė teka.
Jaunimo ant vandens yra daug.
Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug
spalvotų dėmių.
Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug
spalvų, kurios blunka.
Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos
žaidžia jaunystės spalvomis…

Šarnelė, 1944.X

Canto (I-XVI)

I

Nuo ko pradėt? Štai klausimas be galo rimtas!
Su rašalu ir plunksna… nesiskirdamas jau gyvenu
Trečia savaitė. Ir sumanymų ateina, rodos, šimtas,
Bet pradžią tinkamą surast tikrai sunku.
Tačiau nesveika žmogui šitaip susikrimtus
Gyvent, ieškot pradžios, jei sent – pradėt laiku.
Todėl nenoromis imi save įtikinėti:
Argi svarbu, nuo ko pradėti?

II

Ginčus apie religiją pradėdavo nuo vištos ir kiaušinio
Kadais senelė mano su manim.
Pasauly visa taip keistai į viena susipynę,
Jog pasikliaut gali, skaitytojau, visa širdim:
Pradėję iš bet kur, prieisim prie “dalykų paskutinių”.
Tiktai tikėk ir sek manim,
Nes bet kurioj daly didžiulė visata
Jau glūdi… nors neaiškiai išreikšta.

III

Gal tu, skaitytojau, nemėgsti pašposauti?
Galbūt skaitai tik rimtus ir vertingus dalykus?
Ir mėgsti eit iškart prie reikalo ir pratęs reikalauti,
Kad darbas būtų meniškas ir įdomus.
Tai mesk išsyk šalin. Nenoriu, kad pradėtum nekantrauti
Ir klausinėt, kas iš to viso bus.
Net tiems, kurie prie nuobodžių, ilgų istorijų pripratę,
Sakau: “Lasciate ogni speranza voi ch’ entrate”.

IV

Aš, kaip Vergilijus, už ilgo ploščiaus nusitvėręs Dantę,
Manau, skaitytojau, gerokai patampyt tave,
Tik nebijok ir leiskis traukiamas, kaip lupant dantį;
Aš nežadu tavęs troškint kur požeminiame urve.
Užteks paviršiaus mums, nes “cose tant’ interessanti”
Kas dieną vyksta žemės kampuose.
Todėl paliaukim aiškintis ir susitaikę
Pradėkim įdomautis tuo, kas pasitaikė.

V

Bet man vis neramu… Ar tu patenkintas jautiesi?
Gal sėdi ir dėbsai, paniuręs kaip naktis?
O aš iš karto pamilau tave ir noriu su tavim ilgiau pabūti dviese,
Tu reikalingas man, kaip žydui nekrikštui arklys
Po kaimą važinėt; nors aš vežimą tempsiu, tu tik važinėsi,
Bet man svarbu, kad jaustumeis smagiai sėdįs.
Kitaip ne juokas su tavim, išlipsi ir nueisi,
Ir aš paliksiu vienas, nusiminęs baisiai.

VI

Nes, aš žinau, esi išlepintas ir mėgsti patogumą,
Skaitai tiktai raminančius ir širdį glostančius raštus.
Tegu neplonas tu, bet dar zylioji paskui malonumą
Vikriau už nesubrendėlius, vikriau už jaunus ir plonus.
Jau man nuo rūpesčių galva suglumo:
Spėliojant vis, kuriuos tu jausi jutimus,
Kai ėmęs šią istoriją skaitysi.
Ar bus tau giedra ir šviesu akyse?

VII

O gal tu nepatenkintas, kad aš šaipausi,
Gal tu norėtum, kad aš elgčiausi rimčiau?
Ir jau mane šmutu laikai tikriausiai…
Bet aš galiu surast argumentų pateisint sau:
Rimtai į viską žiūrintis nukrypsta tuoj į patosą didžiausią.
Ir aš tikiu, kad gerą kelią suradau:
Nes juokas, nors nerimtas, piktas ir kandus,
Bet mėgsta realybę ir faktus!

VIII

Tačiau užteks pradinių pastabų. Herojų
Išvilkt į sceną laikas jau, skaitytojau brangus,
Tik kokį vardą jam parinkt, nesugalvoju?
Galbūt Antonijaus pritinkantis ir geras bus?..
Bet vardo neužtenka. Tai pačiu tuo rūpesčiu pirmuoju
Išduot reikės kilmės dokumentus aiškius,
Dabar jau metas toks: dokumentai pirmiausia reikalingi:
Kitaip išeisi gatvėn ir jau sveikas dingęs.

IX

Jis gimė Žemaitijos vidury, gal kiek labiau į šiaurę,
Dailiam ūkely, netoli nuo Varduvos krantų,
Birželio pradžioje, bet dieną drėgną, niaurią
Ir, rods, sekmadieny, pačiu vidurdienio laiku,
Kai buvo motinos kančių pripildęs pilną taurę
Per daugel nemigo ir siaubo valandų.
(Žmogaus tokia istorija visa:
Iš skausmo gimęs – miršta vėl skausme.)

X

Vos gimęs, tuoj pareiškė protestą didžiausią. -
Bet nepatiko motinai, kam buvo vyriškosios giminės.
Ji laukė tik dukters, tikėjosi ir klausė
Savęs tyloj, kokias akis ir lūpas ta mergytė jos turės…
Ir kaip šypsosis ji, ir kokį žodį tars pirmiausia…
Ar kryks linksmai… pamačius, rankutes ar ties…
Ir taip įtikino, kad bus duktė, ją tos svajonės,
Jog nebebuvo jai mažiausios abejonės.

XI

Gimdydama ji, žinoma, jau nieko negalvojo
Ir troško tik, kad viskas baigtųs kuo greičiau.
Ji nenorėjo jau gyvent. Mirtis baisioji
Atrodė jai tada kažkas nepaprastai gražaus.
Nes skausmas laužė ją perpus; visa ugny liepsnojo -
O kartais, veriamai suspigus, imdavo blaškytis, siaust.
Ir jos išvargintas ir skausmo iškraipytas veidas
Maldavo pagalbos, o ašaros per skruostus leidos…

XII

Tačiau pagimdžius greitai sustiprėjo,
Ir pamažu gyvenimas patraukė vėlei ją.
Ir vėl iškilo akyse troškimai jos senieji,
O buvęs skausmas užmirštas, šešėlyje,
Atrodė kažin kur toli. Ji svajones neišsipildžiusias minėjo.
Ir tiktai retkarčiais pažvelgdavo į bamblį tą.
Ji prašė, kad paduotų jai geriau jos pirmą sūnų,
O tas kniauklys te auklės rankose pabūna.

XIII

Ir nors ji neišreiškė sau, bet instinktyviškai giliai pajuto:
Gyvenimas ne visada sutinka su žmogaus planais.
Ir net koksai brangus troškimas jo bebūtų,
Jis mėgsta, ir dažniausiai, jį paverst niekais.
(Likimas tik ir laukia, kad vežimas laimės mūs’ sukliūtų
Ir jis galėtų su mumis pažaist.)
Todėl ir motina, neišsipildžius norams, jautės nuskriausta,
Ir būt tokiai čia buvo priežastis rimta.

XIV

Ji ištekėjo iš močiutės rankų, dar jaunutė ir iš meilės
Už vyro mylimo… Argi begali būti kas puikiau?
Ir, žinoma, tik vedusių svajonės buvo dailios:
Jie susilauks sūnaus, paskui dukters, bet ne daugiau…
Jei žmonės mylisi, nereikia daug vaikų, užtenka meilės…
(Tos mintys gražios, ašen nieko nesakau,
Tačiau gyvenant meilės vis mažėja,
O vargo ir vaikų – gausėja.)

XV

Bet neužbėkim už akių. Iš karto jiems likimas
Šypsojos palankiai. Ir pirmas gimė jiems sūnus.
Trečiaisiais metais susilaukė jie dukters, bet ši vos gimus
Pasimirė. Tas smūgis buvo ypač motinai baisus…
Bet buvo ji jauna; o jaunas vėl iš naujo imas
Tikėt, kad ateitis geresnė bus:
Ir taip, visa nušvitusi, pilna vilties,
Net baimę nugalėdama, vėl laukėsi duktės.

XVI

Tačiau šįkart gimė jau sūnus, ne pagal planą,
Galutinai pažeisdamas slaptąsias svajones,
Ir nė nemanė mirt (dar šiandien jis gyvena –
Prie to vėliau prieisim mes),
Ir nuolatos vis skundėsi kažkuo, vebleno,
Rankas skėtriodamas mažas.
Bet motina akies jam neturėjo
Ir be meilumo vystė jį priėjus,

Žmogiškoji komedija

***

Visokios mintys tartum vabalai
Išvarpė smegenis, palikdami duobes.
Ak, tu gali kamuotis amžinai,
Tavęs į tikrą kelią josios niekad neišves.

*

Norėjai pastatyti iš minčių
Sau tvirtą pastatą ir pastoviai gyvent jame,
Nebodamas audrų ir vėjų įžūlių,
Lyg sraigė kiaute kietame.

Ir jau atrodė kartais, kad žinai
Kažką vieningo ir aiškaus.
Bet vėl staiga sugriuvo išminties namai
Ir vėlei abejonės ėmė siaust.

*

Esi tik mažas vaikas pajūry,
Statąs iš smėlio namelius.
Iš saujos smiltis purstanti, laki
Išbyra pro sugniaužtus pirštelius.

Numojęs vėl į viską su ranka,
Eini bastytis pajūriais.
Eini, viską stebėdamas širdim lengva:
Tau noris švilpauti ir žaist.

Prie kranto drumsčias vilnys, o toli
Iš horizonto kyla laivas neryškus.
Taip gera ir ramu širdy:
Net pamiršti, jog tu – žmogus.

Šarnelė, 1943.IX.13

***

“Man sakyk, ką nori, aš tikėti nebemoku,
Aš tikėjau daug, bet kartą pavargau”.
Žaidžia lūpose beviltis, liūdnas juokas…
“Ak, sakyk, tą paskutinį kartą patikėsiu tau”.

Jeigu nori būt patenkintas ir būt laimingas,
Įtikėk kuo nors šventai ir jau neabejok daugiau.
Ir tu būsi išganytas, nerimas bet koks bus dingęs,
Nes bebūsi vieno pono vergas pagaliau.

Nesvarbu, ką tujen įtikėsi;
(Tu gali tikėt, jog netikįs esi),
Nuo tada suprasi viską aiškiai, tiesiai
Ir neklaidžiosi aplink nakty.

Sąžine ramia sudeginsi eretikus ant laužo,
Į kalėjimus sukiši daug kitaip galvojančių žmonių.
(Tikintieji neretai per vienąnakt sudaužo
Tai, ką žmonija per amžius statė pamažu.)

Ak, nereikia laisvės, vien tikėjimo užtenka.
Laisvėje gyvent tikrai sunku.
Tikintis iš nuskriausto ir menko
Tampa milžinu. Todėl tikėk ir tu.

*

Jei tu, žmogau, tebūtum vien tik gyvulys,
Tu nesuprastum tragiško pasaulio grožio.
Tu eitum pro žvaigždes kaip neregys
Ir neregėtum, kaip švelniai pražydę gėlės goži.

*

Nors nelaimingas jaučiasi žmogus,
Bet turi jis mylėt Nežinomą Pasaulio Sutvėrėją:
Jis jaučia grožį, ir kaip menininkas įstabus
Iš skausmo ir kančių jis kuria grožio epopėją.

Šarnelė, 1943.X.13

Skeptikai

Yra žmonių, kurie patenkinti prasėdi
Prie mokslo knygų, tyrinėdami kažką
Per visą amžių. Tai laimingi mokslo dėdės:
Tik dėlei jų ir progresuoja žmonija.
Kasdien atvilkdami kaip skruzdės po šapelį,
Jie stato mokslo rūmus ir kultūrą kelia.

Kiti iš prigimties yra vadai politikieriai,
Visuomeninis darbas – jųjų paskirtis;
Jie stengiasi, idėją kokią nusitvėrę,
Pralįst valdžion pro uždaras duris.
Ir savo didį paskyrimą jausdami,
Jie būna guvūs ir linksmi.

Treti, į naują dievą ar į naują tiesą įtikėję,
Išeina skelbti jos, norėdami išgelbėti visus.
Tai vis konfesijų naujų ir sudėtingų įkūrėjai:
Jie patys pasiruošę mirt ir gatavi marint kitus.
Ir, savo aukšto idealo nušviesti,
Jie nesiskundžia net žiauriausia lemtimi.

Tačiau yra žmonių, kurie neranda nieko.
Tai skeptikai par excellence.
Jie niekur nesustoja, niekur nepalieka
Ir greit pabunda iš sunkiausių trance.
Ir žvilgsniu aiškiu, šaltu ir niūriu
Jie regi ribotumą žmogiškųjų pastangų.

1943.IX.16

Distancijos jausmas

Kai kas be galo būna žingeidus
Ir mėgsta klausinėt: su kuo kieno žmona gulėjo.
Plati jo tyrinėjimų sritis – žmogus,
Kiek reiškiasi jame jo polinkiai žemieji. .
Jis žino viską, kas pažemint kitą gali
Ir iš žmogaus garbingo padaryt “žmogelį”.

Visur atranda jis ką norint intymaus,
Jis mirkčioja akelėm ir kikena.
Distancija ir pagarba žmogaus
Visai neliečia subtilaus jo meno.
Gyvenimas jam – smulkmenų istorijėlė,
Labai pikantiška ir linksmutėlė.

*

Yra tokių, kurie geri, net baisiai gailestingi.
Ir širdį tau parodyt laukia tik progos.
Jie niekad rūpintis tavim netingi;
“Vargšeli tu” jie nebaigia kartot,
Jų akyse kažkaip savaime
Esi įkūnyta nelaimė.

*

Bet išdidusis gailesčio nelaukia
Ir pats nerodo jo per greit.
Jis moka būti vienas, atsitraukęs,
Jis moka kito intymumo nepažeist.
Kiekvienas atskiras žmogus – pasaulis savyje,
Ir kaip žvaigždė skaisčiai šviečiąs tik atstume.

1943.IX.22

***

Skaitytojau brangus, norėčiau su tavim aš paplepėti
Ir tau papasakot kai ką, ko tujen nežinai,
Ir pravalyti protą, nes minties takeliai neravėti
Kvailybės usnimis apvirtę jau seniai.

Pats laikas verčia pagalvot (juk nieko kito nebelieka),
Kai progreso lengvoji mašina, bedugnėn nukreipta,
Jau skrenda pilnu tempu į tenai, o mudu nieko
Pagelbėt jai negalime, nes stabdžių dar joje nėra.

Išėjo biznis nekoks. Šios mašinos kūrėjai
Mums pažadėjo rojų, o gabena pragaran.
Ir kelias nebe tolimas, beveik jau nugarmėję:
Kas dieną darosi klaikiau ir tau, ir man.

Gal dabartinė katastrofa ir padės susimąstyti
Jos išradėjui, gal privers nebekartot klaidų,
Tačiau viltis menka. Ar protas jo, nusilpęs ir mažytis,
Įstengs atsikratyt kvailysčių modernių?

1943.IX.30

Etapai

Apyaušryje žmonija turėjo įvairiausių dvasių.
Pilna gamta knibždėjo gyvių ir dievų.
Bet amžių bėgy ėmė kirsti ji girias šventąsias
Ir naikint jų gyventojus, neišskiriant nė dieviškų.
Ir kas šiandien man patikės,
Kad taip neliko dieviškosios giminės.

Žmogus, ištroškęs apvaldyti visą žemę,
Išvaikė iš visur dievus ir tarė: jų gana!
Bet buvo tąsyk debesuota ir pritemę,
Kad dar išliko vienas danguje.
O gal todėl, kad jis pasiekt sunku,
Palaikė jį žmogus vieninteliu tikru.

Už tai jam buvo pažadėta po mirties dangaus sklypelis,
Tame sklypely – laimė amžina.
Tik reikia čia kantriai praeit kančių ir vargo kelią.
Paskui gyvenimas gražesnis negu pasaka.
Ir kas gi pažadais gražiais nepatikės,
Nors būtų nukelti net po mirties.

Tai buvo viduriniai amžiai. Šventas laikas.
Teologai, pažinę Aristotelį, jo logikos spąstus,
Prigaudė dogmų jais ir pamažėle taikės
Atskleist Dievybės požymius visus.
Visus pagavo šišas tas. Mergaitės gražios kaip žibuoklės,
Sustoję turguj, ginčinos dėl filioqués,

Tačiau kiti, senus graikų raštus ištraukę,
Juos skaitė, seilę rydami.
Be to, graikai, pabūgę turkų, Vakarų Europon traukė:
Ir taip Ellada mirus vėl atgijo pamaži,
Ir susimąstęs klausė vėl savęs žmogus:
Ar šis gyvenimas tikrasis tik nebus?

Tuo pat metu pradėjo mokslai žengt į priekį:
Žmogus įprato pasikliaut patyrimu,
Ir rezultatų neblogų visur pasiekęs
Jau įtikėjo savo visagalinčiu protu
Galėsiąs suvaldyti žemės ir dangaus jėgas
Ir vargstančią žmoniją laimėn ir garbėn išvest.

Bet pasirodė, protas ir žmogus suklydo:
Nors daug fantazijos, bet maža gi jėgos.
Ir žemės viešpats pridengė sau veidą šydu,
Kad nematytų ateities liūdnos.
Nes jo paties sukonstruota mašina
Panoro jį sutriuškint savo letena žiauria.

Tuoj silpnesnieji ėmė šaukt lyg būt pamišę:
Nereikia proto mums. Mes esam gyvuliai,
Ir juo greičiau mes į urvus sugrįšim,
Greičiau gyvensime laimingai ir dailiai,
Nes protas, tai ne teisė pirmagimio, ne dovana -
Bet prakeikimas ir kančios pradžia.

Kiti reformom socialinėm sumanė pataisyt dalyką
Ir su visokiais izmais ėmė gydyt galvas negudrias.
Tačiau ir po bet kokia kepure tas pats žmogus paliko
Ir tuoj parodė vėl savąsias ydas ir klaidas.
Ir taip išvargusi žmonijos giminė
Išmoko nieko nebelaukt ir netikėt.

Šarnelė, 1943.IX.17

Apie Dievą

Pasaulio Dievas nesutvėrė savo garbei,
Iš meilės ar dėl teisingumo – juo mažiau.
Tiesa, dorybė, meilė – tie dalykai žmogui svarbūs.
Tačiau bereikšmiai, žiūrint iš toliau.
Tegu keistai šie žodžiai praskambės:
Pasaulis, Dievas – tai dalykai be prasmės.

Kūrėju niekas Dievo pavadint negali:
Per daug tai būtų žmogiška, racionalu.
Jis nesuprantamas visai. Ne mūsų galioj
Jis apibrėžt ir pavadint vardu.
Kaip mes išsilgę gėrio, grožio ir tiesos,
Taip jis ištroškęs nebūties visos.

Kaip saulė, išsiilgusi nakties tamsybių,
Išbarsto savo šviesą dovanai,
Taip Dievas begalinio pertekliaus pilnybėj
Į Nieką liejas spinduliais.
Jis reikalingas vien tik imančių
Ir lengvinančių Jo pilnatvę tvarinių.

Bet visa tai, ką Jis dalina ir suteikia,
Palieka amžinai iš Jo paties.
Jis reiškiasi laike, nors Pats virs laiko
Apsvaigęs būtimi, tačiau ieškąs būties:
Beprasmis, neprotingas ir pervirš esąs
Jis gimdo vis naujus pasaulius iš savęs.

1943.IX.23

Raktažodžiai
Sidebar placeholder