Pirmieji gyventojai kaimo teritorijoje pradėjo kurtis XV a., kai į Melno taikos sutartimi Lietuvai perduotas Vokiečių ordino valdytas kuršių žemes ėmė keltis žemdirbiai žemaičiai.
Nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Žeimio šeimos vardu. Galutinai kaimas suformuotas 1568 m., didžiojo kunigaikščio Platelių valdoje įvykdžius Valakų reformą.
Per ją Žeimiams buvo pamatuotas apie 9 kv. km dydžio taisyklingo stačiakampio plano plotas, besiribojantis su Tuzais, Šateikiais, Rekete ir Salantais, kitaip vadintais Grebšiais.
Vieta kaimo sodyboms buvo pamatuota centrinėje žemių dalyje, abipus Bubino upelio ir kelio, jungiančio Salantų–Platelių ir Salantų–Plungės vieškelius.
Gyvenvietę supo daržai ir ariamos žemės sklypai, už kurių atokiau plytėjo bendros paskirties naudmenos: ganyklos, pievos ir miškai.
Iš pradžių dvasiniu kaimiečių gyvenimu rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų katalikų bažnyčios kunigai.
Didžiojo kunigaikščio Platelių seniūnijos Žeimių kaime 1750 m. buvo 19 katalikų kiemų. Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, Platelių valda 1797 m. atiteko prancūzų kilmės didikams de Šuazeliams-Gufjė, kurie galutinai iš valstybės ją perėmė 1807–1808 m. Karališkajam dvarui tapus privačia valda, joje gyvenę laisvieji žemdirbiai tapo baudžiaviniais valstiečiais.
Netrukus Žeimių kaimas su jame gyvenusiais prievolininkais tapo Šateikių dvarininkų grafų Pliaterių nuosavybe.
Iki XIX a. vidurio Žeimiuose buvo 33–34 prievolininkų kiemai. Juose 1845 m. gyveno 300 katalikų: 144 vyrai ir 156 moterys.
Taigi vienoje sodyboje glaudėsi iki 9 asmenų: žemę išsinuomoję žemdirbiai su savo šeimos nariais, samdiniais, įnamiais ir kampininkais.
Naujakuriams įdirbus plėšininę žemę bendrosiose ganyklose, šiaurės rytinėje kaimo dalyje atsirado trijų vienkieminių sodybų nausėdija – užusienis, priklausęs Žeimių kaimo bendruomenei.
Baudžiavos panaikinimas 1861 m. pakeitė žemdirbių gyvenimą. Jie buvo išlaisvinti nuo prievolių dvarui, priskirti Gintališkės valsčiaus Šateikių seniūnijos luominei valstiečių savivaldai ir gavo teisę išsipirkti nuomotą dirbamą žemę.
Šia teise pasinaudojo 142 valstiečiai, 1870 m. valdę 867 rėžius, už kuriuos grafams Pliateriams mokėjo išperkamuosius žemės mokesčius.
Vienas pirmųjų žemę išsipirko Juozapas Šamonskis, 1889 m. nuosavybės teise valdęs pusės dešimtinės sklypą.
XIX a. 7 deš. Žeimiai jau buvo vienas didžiausių Salantų apylinkės kaimų. Jame stovėjo 45 sodybos, kurių 30 telkėsi valakinėje gyvenvietėje, o kitos buvo išsimėčiusios vienkiemiais kaimo pakraščiuose.
Kaimui buvo priskirta ir dvaro eigulio sodyba, stovėjusi Šateikių girioje prie Bubino upelio. Per pobaudžiavinę reformą Žeimių užusienis buvo paliktas Šateikių dvarui.
Grafai Pliateriai prie šio užusienio prijungė Šateikių Rūdaičiuose dvarui paliktas žemes, o šiai valdai administruoti įsteigė savarankišką administracinį-ūkinį padalinį – Žeimių palivarką. 1901 m. kaime gyveno 338, palivarke –19, eigulio sodyboje – 8 žmonės.
Žeimių palivarkas, prie kurio vėliau prijungta ir dalis Tuzų (Patuzių) kaimo žemių, imtas vadinti Kurcinu: esą pagal jo valdytojo pavardę.
Netoli palivarko kaime buvo randama putnagu vadinamos baltos uolienos, kurią kaimiečiai naudojo ugniai įskelti. Todėl ši teritorija ir joje stovėjusi vienkieminė sodyba pradėta vadinti Putnagais.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir prasidėjus nepriklausomos Lietuvos kūrimui, Salantų parapinėje bažnyčioje 1917–1921 m. buvo registruota 19 santuokų, kuriose susituokė 25 Žeimių gyventojai.
Trečdaliu atvejų abu jaunieji buvo žeimiškiai. Taip aukso žiedus sumainė Juozapas Abrutis su Apolonija Boguckaite, Kazimieras Narkus su Magdalena Eglinskaite, našlys Juozapas Grigaitis su našle Magdalena Endriejauskiene, Aleksandras Preibys su Rozalija Ona Andrejauskaite, Juozapas Bernius su Morta Norkute, o Pranas Tirevičius su Agota Benetyte.
Net 10 nuotakų jaunikį susirado kituose kaimuose: Ona Malakauskaitė ištekėjo už Kazimiero Drungilo iš Žalimų, Ona Alukaitė – už Kazimiero Pociaus iš Gargždelės, Magdalena Ona Kubiliūtė – už Igno Petrauskio iš Grabšyčių, našlė Domicelė Kubilienė – už Jono Šudeikio iš Skaudalių, Stanislava Diburytė – už Mykolo Narmonto iš Krakių, Kotryna Mačernytė – už Antano Dyburio iš Putnagų, Magdalena Ruginytė – už Augustino Preibio iš Kirkšių, Stefanija Stonkutė – už Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio Igno Jeremino iš Perkūnkaimio, Monika Tirevičiūtė – už Prano Jokūbauskio iš Šaučikių, o Ona Lekniūtė – už Jono Preibio iš Salantų. Žeimių jaunuoliai Jonas Šopaga, Bronislovas Ruginis ir Adomas Kubilius į žmonas paėmė Kotryną Stankūnaitę iš Tuzų, Zuzaną Daukantaitę iš Laivių ir Barborą Giedraitę iš Juodupėnų. Bronislovo Ruginio ir jo jaunesniosios sesers Magdalenos Ruginytės vestuvės įvyko tą pačią dieną – 1921 m. sausio 30-ąją. Tolimesnėse vietovėse antrąsias puses pasirinkę kaimo jaunuoliai santuoką registravo nuotakos parapijoje. Taip Stanislovas Abrutis 1924 m. Kartenos bažnyčioje susituokė su našle Ona Arlauskiene iš Papievių, o Andrejus Stanevičius 1939 m. – su Stanislova Meškyte iš Kūlupėnų.
Pirmasis visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas parodė, kad Žeimiai per 20 metų pastebimai sumažėjo: juose 1923 m. buvo registruoti tik 33 ūkiai ir 261 gyventojas.
Vykdant Lietuvos žemės reformą, valakinis kaimas 1927 m. buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius.
Prie jo prijungta dalis išparceliuoto Naujosios Imbarės dvaro žemės, kurioje suformuotas sklypas Žeimių pradžios mokyklos statybai.
Kurcino dvaras 1926 m. buvo išparceliuotas ir pavadintas Kurcino viensėdžiu. Savarankiška gyvenviete tapo ir Putnagų viensėdis, lietuvių kalbos įtakoje imtas vadinti Titnagais.
Per pirmąją sovietų okupaciją į Salantų valsčiaus Žemės fondą valstybė iš Žeimių ūkininkų nusavino 49,83 ha žemės: iš Juozapo Dyburio – 38,58 ha, iš Juozapo Venckaus ir Barboros Baltriukaitės-Venckienės – 9,80 ha, o iš Kazimiero Olšausko – 1,55 ha.
Atimta žemė buvo išdalinta dvylikai Žemių ir vienam Tuzų mažažemių bei dviem Tuzų bežemiams, kuriems teko nuo 1 iki 7 ha dydžio sklypas. 1,12 ha J. ir B. Venckų žemės buvo palikta Žeimių kaimo visuomeniniams reikalams.
Prasidėjus represijoms prieš nepriklausomos Lietuvos pareigūnus ir tarnautojus, kaime prieglobstį rado buvęs Skuodo policijos nuovados viršininkas Ipolitas Daniliūnas-Danilevičius su šeima.
Tačiau 1941 m. birželio 14 d. enkavedistai juos suėmė, parvežė į Skuodą ir išvežė į Rusijos gilumą. Šeimos galva su kitais Kretingos krašto vyrais pateko į Rešotų lagerį, o 1942 m. lapkritį buvo sušaudytas.
Žmona Adolfina su mažametėmis dukromis Natalija ir Ona Danguole atsidūrė tremtinių gyvenvietėje Komijoje, iš kurios 1946 m. pabėgo į Lietuvą. Tačiau po penkerių metų vėl atsidūrė tremtyje Syktyvkare, iš kurio grįžo tik 1958 m.
1941 m. rugpjūtį šalia kaimo Šateikių girioje naciai ir jų pagalbininkai žudė Salantų miestelio žydų bendruomenės moteris ir vaikus.
Sugrįžus sovietų armijai, 1944 m. spalį Kazimiero ir Barboros Olšauskų sodyboje buvo įsikūręs pafrontės kariuomenės štabas.
Įsibėgėjus prievartinei kolektyvizacijai, 1949 m. kaime buvo įsteigtas kolūkis „Žeimiai“, kurio valdybos kontora ir ūkinė bazė įsikūrė dar 1945 m. nacionalizuotoje Olšauskų sodyboje.
Kolūkio sąskaitininku buvo paskirtas Leonas Kazlauskas, brigadininku – Antanas Petrauskas, o sandėlininku – Antanas Gelažius. Po ūkių stambinimo Žeimiai buvo prijungti prie Tuzų, o naujasis ūkinis darinys pavadintas Lenino (vėliau – Laivių) kolūkiu.
Sovietų valdžios vykdytos represijos neaplenkė ir Žeimių. 1949 m. į Irkutsko rajoną buvo ištremtas Pranas Urnieža su žmona, trimis vaikais ir broliu Antanu, tremtyje praleidę sunkius 9 metus.
Valdžios nemalonės susilaukė ir A. Gelažius, Salantų valsčiaus darbo žmonių deputatų tarybos 1949 m. lapkričio 26 d. sesijoje paskelbtas „į kolūkį prasibrovusiu buožiniu elementu“.
Iki 1963 m. Žeimiai buvo Tuzų apylinkės administracinis centras. Tačiau kaip ir daugelis mūsų krašto kaimų, esančių atokiau nuo regioninių administracinių-gamybinių centrų, dėl sovietmečio žemės ūkio ir socialinės politikos patyrė didelį demografinį nuosmukį: 1959 m. kaime gyveno 259 gyventojai, o po 30 metų, žlungant sovietinei sistemai, buvo registruota 116 žmonių.
Atkurta nepriklausomybė neskatino žmonių sugrįžti į kaimą ir imtis žemdirbystės verslo. 2021 m. surašymo duomenimis, Žeimiuose gyveno tik 48 gyventojai.
Sovietmečiu nebeliko kaimą nuo Tuzų (Patuzių) skyrusių Titnagų ir Kurcino viensėdžių, kurie tarp 1961 ir 1976 m. buvo išbraukti iš gyvenamųjų vietovių apskaitinių duomenų, o jų teritorija priskirta Žeimiams.
Ryškų pėdsaką Žeimių istorijoje paliko Olšauskų ir Preibių šeimos. Ūkininkų Kazimiero ir Barboros Olšauskų šeimoje gimė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Romoje absolventas, teologijos mokslų daktaras, Telšių kunigų seminarijos profesorius, lietuviškų katalikiškų leidinių bendradarbis, Telšių vyskupijos laikraščio „Žemaičių prietelius“ redaktorius, politinis kalinys ir tremtinys, kanauninkas kunigas Kazimieras Olšauskas (1911–1954), žuvęs Sverdlovsko srities Okuniovo lageryje. Jo brolis Vladas Olšauskas (1924–1945) baigiantis karui tapo Tėvynės apsaugos rinktinės kariu ir žuvo mūšiuose su sovietų armija ties Seda.
Mažažemio Aleksandro Preibio šeima dalyvavo pasipriešinimo sovietų režimui kovoje. Šeimos galva pokariu tapo partizanų ryšininku. Už tai Salantų saugumiečių buvo suimtas ir mirė 1948 m. kalinamas Klaipėdos kalėjime.
Sūnūs Alfonsas ir Stasys Preibiai 1944 m. įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę. Sovietų armijai ją sutriuškinus, Alfonsas pasitraukė su vokiečių kariuomene, tačiau netrukus Lenkijoje pateko į sovietų nelaisvę, kalėjo lageriuose, o 1947 m. buvo perkeltas į sovietų armijos darbo batalioną Estijoje, iš kurios po poros metų grįžo į Lietuvą.
Stasys slapstėsi tėviškėje, tapo Žemaičių apygardos partizanu. 1947 m. vasarą pateko į enkavedistų rankas ir buvo išvežtas į Berlagą (Magadano sr.), kur 1952 m. mirė.
Trečiasis sūnus Adolfas Preibys, būdamas Palangos gimnazistas, 1945 m. įstojo į pogrindinę antisovietinę organizaciją, 1946 m. tapo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Salantų kuopos nariu, Robinzono būrio vado pavaduotoju. 1948 m. suimtas, kalintas lageriuose, iš kurių grįžo į Lietuvą.
Sekdama brolių ir tėvo pėdomis, į rezistencinį judėjimą įsijungė ir Rozalija Preibytė-Valiūnienė. Nuo 1947 m. ji legaliai gyveno Vilniuje, tačiau po metų buvo suimta ir išsiųsta į Komijos lagerius. 1958 m. sugrįžusi į Lietuvą apsigyveno Plungėje.
Tapo žinoma poete ir memuariste, Plungės rajono savivaldybės politine veikėja, aktyvia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos nare, knygos apie žemietį kunigą „Kazimieras Olšauskas. Profesorius, kunigas, Sibiro kankinys“ (1997 m.) bendraautore.
Žeimiškiai saugo savo kaimo istorinį atminimą. Pagrindinę gatvę jie pavadino žemiečio kunigo Kazimiero Olšausko vardu. Olšauskyne vadinamoje Kazimiero ir Barboros Olšauskų sodybvietėje giminei atminti Karolio Olšausko iniciatyva 1999 m. iškilo memorialinis kryžius, kurį sukūrė salantiškis meistras Liudas Ruginis.
Prieškario kryždirbystės tradicijas mena vienoje kaimo sodybų stūksantis atnaujintas monumentalus kryžius su meniška, garsaus Žemaitijos dievdirbio Juozapo Paulausko sukurta Nukryžiuotojo skulptūra. Kaimo pakelėje stovi Atgimimo laikais pastatyta koplytėlė su taip pat meniška, tautodailininko rankų darbo Švč. Mergelės Marijos malonių teikėjos skulptūra.
Kelių šimtmečių kaimo istoriją mena jo šiaurės rytiniame pakraštyje stūksančioje kalvoje nuo XVI a. iki XX a. pr. veikusios senosios kapinės, vadinamos Kapeliais, Marų kapais, Švedine (žem. Kapalē, Markapē, Žviedėnė).
Jose laidoti Žeimių gyventojai, daugiausia – maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, taip pat savižudžiai ir nekrikštyti mirę kūdikiai. Padavimai mena, kad kapinėse taip pat palaidoti XVII–XVIII a. apylinkėje švedmečiu žuvę kariai.
Mirusiesiems atminti nuo seno kapinėse stovi koplytėlė ir trys monumentalūs kryžiai, kurie kaskart atnaujinami.
Pasakojama, kad kapinėse vaidenasi. Esą, šalia gyvenę žmonės matydavę švedę, kuri su kūdikiu rankose anksti rytą ateidavusi gulti ant šieno kūgio, o vakare grįždavusi į kapines. Kitą sykį į sodybą užklydęs aukštas švedas su pilnu maišeliu pinigų, kuriuos pabėrė ant stalo ir paprašė pakviesti šeimininką. Tačiau šeimininkui esant Salantuose, švedas pinigus susirinkęs ir išėjęs kapinių link. Prie kapinių ardami dirvą ūkininkai rasdavo žmonių kaulų, žalvarinių žiedų ir apyrankių.
Tragišką sovietmečio laikų istoriją ir pokario netektis primena 1995 m. pakelėje pastatytas monumentalus kryžius, skirtas į gimtuosius namus per XX a. okupacijas negrįžusiems kaimo gyventojams atminti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą