Ankstesnę švyturių istoriją rasite čia
Taip buvo vadinami specialūs įrenginiai, kurių pagrindinis tikslas – garsiniai signalais rodyti kelią laivams per tirštą rūką. Todėl nautofonai neretai dar vadinami rūko švyturiais.
Nautofonas ant Klaipėdos šiaurinio molo pradėjo veikti 1931 m. sausio 6 d. Jis rūko metu kas 30 sekundžių skleidė ilgą-trumpą-ilagą garsą, taip perspėdamas laivus bei kapitonams leisdamas orientuotis.
Per rūką Baltojo švyturio šviesos blyksčių nesimatė, todėl laivams grėsė atsitrenkti į molus bei patirti katastrofą. Nautofono dėka kapitonai žinojo, kurioje vietoje rūko marška slepia pavojų.
Kiek ilgai ant molo stovėjo nautofonas – neaišku, tačiau galimai jis kartu su Baltuoju švyturiu buvo sunaikintas iš Mėmelio atsitraukiančių Trečiojo Reicho karių 1945 m. sausį.
Be kita ko, prieškariu du nautofonai veikė ir Nidoje. Vienas nautofonas (garsas sklido 6,4 km atstumu) stovėjo ant apsauginio kopagūbrio pajūryje, o kitas – prie marių, už 1976-aisiais iškilusio Nidos prieplaukos pastato („Audronašos“). Jo garsas sklido 3,2 km atstumu.
Vietiniai nidiškiai puikiai atsimena šį 1952 m. pastatytą nautofoną, kurį vieni vadino Nidos Karve (nes priminė mūkimą), kiti – Pypliu ar Kaukliu.
Dabar Lietuvoje yra išlikęs tik vienas autentiškas, bet nebeveikiantis nautofonas Šventojoje.
Deniso Nikitenkos kolekcija
Taip pat skaitykite
