Žinomi žmonės apie parodą „Projektus- Homo sovieticus“: sovietine nostalgija serga tie, kurie buvo prisitaikę prie režimo

Tuskulėnų dvare visuomenei pristatyta ekspozicija „Projektas – HOMO SOVIETICUS“. Parodai, kurios centre – ideologiškai paveiktas sovietinis žmogus, neatsitiktinai parinkta šis mėnuo.

Būtent Liepos pabaigoje 1940 metais marionetinis, taip vadinamas Liaudies seimas nubalsavo už „įstojimą“ į Tarybų Sąjungą, Lietuva prarado suverenitetą.

Ekspozicija aktuali ir šiandien – kvietimas mums visiems išlikti budriems, nes dabartinė situacija Ukrainoje rodo, kad agresorius siekia kartoti žiaurius praeities scenarijus: ultimatumas, agresija, okupacija, fiktyvūs rinkimai.

Trys lygmenys, penkios temos

Tai – nuolatinė Okupacijų ir laisvės kovų istorijos muziejaus ekspozicija apie sovietmečio žmogų.

Per trimis lygmenimis išdėstytus eksponatus rodoma, koks buvo sovietinis pilietis, liaudies žmogus – per simbolius ir daiktus pasakojama, koks buvo rezultatas sovietinio totalitarinio režimo pastangų įdiegti naują, pirmiausia paties režimo politiką atitinkančią ir pateisinančią kultūrinę aplinką.

Viršutinėje ekranų ir eksponatų dalyje – tai, kas buvo matoma viešai, oficialiai skelbiama ir propaguojama; per vidurį – tai, kokia buvo žmonių kasdienybė, kas buvo laikoma „normaliu“ dalyku; apačioje – sovietinio „normalumo“ nukrypimai: nuo nusikalstamumo iki nepasidavimo ar priešinimosi sistemai.

Apatiniai eksponatai vertingiausi, tačiau jiems skirti laiko ekspozicijoje nepatogu – tai turi priminti, kaip liaudies kultūra dvasiškai ir fiziškai laužė žmogų.

Ekspoziciją sudaro penkios temos: kultūra, kasdienybė, religija, tapatybės perdarymas, moralės ir vertybių kaita. Taip pat yra atskira erdvė konkrečių žmonių prisiminimams su realių kasdienybės didvyrių ir režimo tipažų portretais. 

Kodėl toks muziejus?

Kaip sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys: „Simboliška, kad šis muziejus yra Tuskulėnų parke, toje erdvėje, kur okupantai slapčia užkasinėjo pirmais okupacijos metais KGB kalėjime sušaudytas savo aukas.

Taip pat simboliška, kad ekspozicija yra įrengta buvusiame dvare ir taip atspindi to laikmečio esmę – tikruosius namų šeimininkus sovietai išvarydavo iš namų ir juos naikino, trėmė, o jų būstuose ir žemėse prievarta kūrė savo fantasmagorišką pasaulį, kuriame išvarytų, sunaikintų šeimininkų vaikai turėjo virsti nemąstančiais robotais, pamiršusiais  savo tikrąją istoriją, Tėvynę, papročius.

Buvo kuriama sovietinė laboratorija, kur įvairiais prievartiniais būdais – tiek fiziniais, tiek moraliniais – buvo stengiamasi išugdyti naują žmonių rūšį – homo sovieticus: spaliukus, pionierius, komjaunuolius, komunistus ir kitus besąlygiškai paklusnius sovietinius piliečius.

Šį istorinį dvilypumą sėkmingai pavyko pavaizduoti ekspozicijos kūrėjams, nes pakėlus galvą už komunistinės laboratorijos lubų matosi buvusio pasaulio – dvaro – fragmentai.“

A.Kriščiūnas: vos laikiau ašaras

Parodoje apsilankęs menininkas Algis Kriščiūnas pripažįsta, kad sukilo ne patys maloniausi jausmai ir prisiminimai: „Galvojau, žiovausiu, nes gi viską apie komunistinės okupacijos laikus žinau, gimiau juose ir užaugau.

Tik nežinojau, kiek buvau pamiršęs: tą juodą neviltį, kai neteisybė, melas, smegenų plovimas ir patyčios sutrypia žmogiškumą, paverčia net šviesiausią sielą beasmeniu gyvuliu.

Sugrįžo baimė. Buvau nustūmęs tuos slogius prisiminimus į tolimiausią atminties kertelę, kad neskaudėtų gyventi. Kaip išstumiame karą iš savo vasariškų galvų, iš Palangos ir Nidos, iš smagių atostogų.

Bet ruzziškas fašizmas tebėra šalia. Aš nemeluosiu: tame muziejuje man buvo taip baisu, kad vos laikiau ašaras. Ir sovietinės vaišės strigo gerklėje. Vėl patyriau tą jausmą – beteisio vergo, kalinio, nulio. Suspardytos sielos skausmą.

Žinojimą, kad rytojus išauš dar nykesnis. Vėl patyriau tą sunkią neapykantą okupantams, kolaborantams, brazauskams, cvirkoms ir paleckiams. Ir putino imperijai.

Nuveskite į tą muziejų CCCP nostalgija besiseilėjančius pažįstamus – gal jie prisimins ne tik šlapiankės skonį, bet ir tūkstančius nužudytų, nukankintų ir ištremtų žmonių, milijonus sulaužytų likimų – to net po trisdešimties metų negaliu atleisti.

O ruzziškas imperializmas ir sovietinis košmaras dar ne praeitis. Jis tarsi perpildytas lauko tualetas plūsta srutomis į Ukrainą, dvokiančiais purslais drabstosi ir į mūsų namus. Kol jis gyvas, negaliu ramiai miegoti. Už mano laisvę dabar kovoja ukrainiečiai. Už savo laisvę aš tesugebu mokėti pinigais. Darau kasvakarinį pavedimą į Blue/Yellow for Ukraine“.

Ar pavyko laisvo žmogaus sovietizacijos projektas?

Parodoje jaunajai kartai pasakojama istorija, kurios jau dažnai neprisimena ir jų tėvai. Ta istorija apie tai, kaip panaudojant įvairias priemones, buvo bandoma žmones paversti beveide, nemąstančia, nepavojinga sistemai mase.

Saugumo ekspertas Aurimas Navys sako, kad svarbu suvokti ir suprasti, kaip buvome luošinami, todėl, anot jo, parodoje turėtų apsilankyti kuo daugiau žmonių, ypač tų, kurie iki šiol kartoja, kad „prie ruso buvo geriau“.

„Jei būtų mano valia, šią parodą su gido pasakojimu įtraukčiau į pilietiškumo ugdymo programą visiems visų mūsų mokyklų vaikams. Ar režimui pavyko karinio komunizmo – laisvo Lietuvos žmogaus sovietizacijos – projektas?

Apsilankykite parodoje, tada pažvelkite į veidrodį ir raskite atsakymą. Ar jūsų seneliams, tėvams, jums patiems sriegta rusiška „kultūra“ paliko pėdsaką?“ – nevienareikšmiškai klausia A. Navys.

Režimas ateina žmonėms politiškai snaudžiant

Ekspozicijos tikslas – objektyviai pažvelgti į sovietinę Lietuvos patirtį okupacijos sąlygomis, derinant istorinius tyrimus ir modernias bei interaktyvias muzeologines eksponavimo formas. Siekiama atskleisti detales, kurios lieka didžiosios politinės istorijos pakraštyje, sudedamąja smulkių įvykių dalimi.

Vilniaus universiteto profesoriui Andriui Vaišniui susidarė įspūdis, kad „raudonoji“ paroda, įsprausta dvaro pastate tarsi norėtų iš suveržtos praeities išsiveržti.

„Parodoje galima interaktyviai pažaisti, patikrinant žinias, įsitikinti, kaip sumaniai, bet negailestingai politika valdė menus; nors tenka pasilenkti prie kai kurių eksponatų, galiausiai galima atrasti aktualių paralelių su šiuolaikiniu pasauliu: režimas visada ateina žmonėms politiškai snaudžiant arba nebyliai pritariant, arba prarandant pilietiškumą“, – sako profesorius.

R.Karpis: eksponatai – vergovės artefaktai

 „Projektas – HOMO SOVIETICUS“ supažindina su „minkštosiomis“ sovietinės propagandos priemonėmis, kuriomis buvo apsuptas kasdienis sovietinio žmogaus gyvenimas.

Operos solistas Rafailas Karpis, apsilankęs parodoje, atkreipė dėmesį į vieną iš tokių priemonių – sovietinį maršą. „Dar prieš metus ar netgi pusmetį sovietiniai maršai, kuriais lankytojai buvo pasitikti prieš parodos pristatymą, būtų sukėlę juoką.

Deja, dabar jie skamba grėsmingai ir sukelia kančios jausmą bei šleikštulį. Ir netgi tie eksponatai, kuriuos prisimenu iš vaikystės buities (sovietinės kavamalės, televizoriai, cigaretės ir t. t.) ne tik nekelia sentimentų, bet veikiau atrodo tarsi tam tikros vergovės artefaktai“, – sako operos solistas.

D.Kubilius: sovietinė nostalgija – mirs

Prodiuseris Dominykas Kubilius įsitikinęs, kad sovietine nostalgija serga tie, kurie buvo prisitaikę prie režimo ir, kuriems vėliau nepavyko įsitvirtinti nepriklausomoje Lietuvoje.

„Buvo įprasta gauti apie 100 rublių per mėnesį, stovėti eilėje prie dešrelių, bet tai buvo norma, su kuria gyveno beveik visi. Tu nesinervini, kad negauni banano, nes lygiai taip pat jo negauna visi aplinkui.

Alga pastovi, nekintanti, nepriteklius visiems lygus, draugų iš CK (aut. past. Centro komiteto) neturi, tai ir negali įsivaizduoti, koks tas geresnis gyvenimas gali būti.

O svarbiausia, nereikia dėl nieko sukti smegenų. Bet jei netyčiom dar tampi žymiu artistu, sportininku, ar dailininku, tapančiu Leniną įvairioms progoms, ir jei dar nesidrovi pašlovinti valdžios, tai gyvenimas tampa rožėmis klotas: kelionės į užsienį, butai už dyką ir volgos.

Atėjus negailestingam kapitalizmui visi „už dyką“ ar „su blatu“ reikaliukai baigėsi, teko bandyti įjungti smegenis, teko kurti naujas dainas ir tapyti naujus paveikslus.

Teko galų gale pradėti dirbti, kad uždirbtum. Daug kam pasisekė, daug kas dar labiau atsiskleidė ir dar daugiau uždirbo, bet liko ta dalis visuomenės, kuri ir toliau laukė gėrybių ant lėkštutės, o kai jų niekas nebedavė, ėmė mykti iki šiol nesibaigiantį mykimą, kad prie sovietų buvo geriau.

Tai – nenusisekėlių ir nevykėlių nostalgija, jie iki šiol bando televizoriuje surasti rusiškus kanalus, yra pritvinkę pykčio ir pavydo užaugusiai naujai, nepriklausomai kartai.

Jų pyktis ir pavydas prasiveržia maršais, kelionėmis į Baltarusiją, Youtube tipo laidelėmis, kuriose pykstama ant visko tarybinio tipo anekdotais apie aną galą.

Nenorėčiau šitų nevisaverčių žmogystų sureikšminti, nes sovietinės nostalgijos dienos suskaičiuotos, ji neišvengiamai mirs, nes nauja karta jos tiesiog nebesupranta ir net nebenori suprasti“, – savo nuomone dalinasi D. Kubilius.

 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder