Žvejyba - Ordino ir Prūsijos kunigaikščių prižiūrėtas verslas

1459 m. spalį Labguvos karinių pajėgų vadas (Hauptmann) skundė didžiajam magistrui savo kolegą iš Klaipėdos dėl smurto Labguvai priklausančių žvejų ir tarnybinių žmonių atžvilgiu, 1514 m. balandį Klaipėdos komtūras įspėjo Tilžės užvaizdą (Pfleger), kad jo valdiniai brakonieriauja vandenyje ir miške.

Tęsinys. Pradžia 2021 06 19

1523 m. birželį Klaipėdos komtūras Karaliaučiaus landtage skundėsi, kad svetimi gaudo žuvis Klaipėdai priklausančiuose vandenyse, o tų pačių metų gruodį Klaipėdos komtūro pavaduotojas Engelhartas von Schönbergas iškėlė bylą Karaliaučiaus - Senamiesčio miestiečiui Peteriui Spregeliui už žvejybą Klaipėdos komtūrijai priklausančioje Kuršių marių dalyje.

1524 m. kovą Klaipėdos komtūras uždraudė Šakių žvejybos prievaizdui lydekų žūklę, dėl to smarkiai nukentėjo Lujos žvejai, ir prievaizdas buvo priverstas ieškoti aukštesnės valdžios užtarimo.

Tokie konfliktai XV a. pab. - XVI a. pradžioje vargu ar buvo retenybė, nes tuomet komtūrai ir kiti aukštesnieji periferinio lygmens pareigūnai užsiėmė savo privačiais verslais.

Jau XV a. viduryje Klaipėdos komtūras prekiavo žuvimis su Liubeku, XVI a. pradžioje Klaipėdos komtūro pavaduotojas Holdau užsiėmė žvejyba Kuršių mariose kaip savo nuosavu verslu.

Žvejyba Klaipėdos regione neabejotinai buvo Ordino bei Prūsijos kunigaikščių prižiūrėtas, skatintas ir vystytas verslas, tuo tarpu Klaipėdos miestiečių vaidmuo šioje srityje viduramžiais ir ankstyvaisiais amžiais buvo nežymus.

Juridiškai miestas gavo laisvos žvejybos teisę jau 1257 m., ši teisė buvo patvirtinta ir 1365 m. privilegijoje: „...mes suteikiame jiems laisvos žvejybos teisę mariose Lietuvos pusėje iki pat Ventės pilies ir Nemuno, kaip jie tenai nuo seno žvejojo...“

Tai labai lakoniškas leidimo formulavimas, iš jo sužinome tik vandens telkinį ir jo ribas, kuriose klaipėdiečiams buvo leista užsiimti žvejyba.

Nei žūklės įnagiai, nei žvejybos apimtis tuomet nebuvo reglamentuoti.

Visai kitaip atrodo 1475 m. privilegijos tekstas, Klaipėdos miestiečių teisė užsiimti žvejyba čia aprašyta žymiai detaliau.

"[...] Mes suteikiame jiems laisvos žvejybos teisę nuo Ventės pilies iki pat atviros jūros - išskyrus tuos, kurie nori žvejoti kiudeliais ir nenori iš valdžios leidimo imti, tie įpareigojami mokėti Ordinui 2 geras markes činšo prūsiškomis monetomis. Jeigu iš valdžios paims leidimą, tai nuo mokesčio bus laisvi.

Kas taip pat lašišas žvejoja ir iš valdžios paima leidimą, tiems už statinę lašišos privaloma mokėti 2 geras markes prūsiškomis monetomis.

 

Jeigu kas nenori verstis lašišų žvejyba ir iš valdžios neima leidimo, tas turi būti įpareigotas mokėti visą činšą, kaip ir kiti žvejai.

Kas išplaukia iš minėtų sklypų su savo žiobriniais tinklais, tiems leidžiama laisvai naudoti 3 lašišų tinklus, kas ant kranto turi žvejybai namelį - privalo mokėti 4 gerus skotus."

Drauge reikia nepamiršti, kad dalis miestiečių gaudavo įvairaus dydžio žemės valdas mieste ar jo apylinkėse, ir kiekvienoje tokios netoli vandens telkinio esančios nuosavybės suteikimo privilegijoje paprastai būdavo konkretizuojamos ir teisės gaudyti žuvis sąlygos - kitaip atrodytų, pvz., kad 1475 m. privilegija, leidusi klaipėdiečiams žvejoti tik mariose, uždraudė žuvų gaudymą jūroje.

Antai 1462 m. Klaipėdos miestietis Andreas Schorppenas gavo dideles žemės valdas ir drauge teisę laisvai žvejoti jūroje bei įsirengti jūros pakrantėje žvejų namelį.

Paskutinįkart žvejybos teisė Klaipėdos miestiečiams buvo detalizuota didžiojo magistro Martino Truchses von Wetzhauseno (1477-1489) privilegijoje: "[...] Suteikiame laisvos žvejybos teisę nuo Ventės iki atviros jūros visais smulkiais įrankiais, išskyrus kiudelius arba ungurių gaudykles [Ohlwatte].

O jeigu miestiečiai tokiais kiudeliais arba gaudyklėmis naudojasi ir iš valdžios leidimo neima, tai jie privalo 4 markes mažomis prūsiškomis monetomis per vasarą mokėti, jiems ir lašišų žvejyba - dviese vienu laivu su 8 tinklais - laisva ir nemokama.

O kas mieste leidimą iš valdžios pasiima, tam už statinę lašišų privaloma mokėti 4 markes, o kas nori pakrančių tinklu [Strandgarn] mariose žvejoti, jis gali tai daryti su valdžios leidimu. Mes taip pat leidžiame miestiečiams laisvą žvejybą išplaukiant iš miesto į jūrą su meškerėmis [Hauangel].

Tie, kurie ant kranto stato namelį, privalo mokėti po 8 šilingus mažomis monetomis už vieną valtį. Taip pat jeigu kas eršketą nori žvejoti, tas tegul tariasi su valdžia."

Nuo 1257 m. disponuodami teise laisvai gaudyti žuvis Kuršių marių ruože nuo Ventės iki jūros, Klaipėdos miestiečiai nesugebėjo ja tinkamai pasinaudoti.

Miestas per ilgai vegetavo, ir jeigu Klaipėdos prekybą nuskurdino ir pajungė savo reikmėms Gdanskas ir Karaliaučius, tai formaliai miestiečiams priskirtuose vandenyse įsigalėjo profesionalūs žvejai, gaudę žuvis Ordinui arba mokėję fiksuotą metinį mokestį.

Kai antroje XVI a. pusėje sustiprėjusios Klaipėdos miestiečiai panoro pilnai pasinaudoti savo teisėmis, buvo jau per vėlu, marios ir jų pakrantės (ganyklos, pievos) jau buvo užimtos žvejų. Į klaipėdiečių skundus buvo atsakyta neigiamai.

Atsakydamas į dar 1583 m. Klaipėdos miestiečių atsiųstą prašymą, Prūsijos kunigaikštis 1595 m. pabrėžė: "[...] Pirmiausia, nors Klaipėdos miestui pagal privilegiją žvejyba prie atviros jūros iki Ventės užrašyta, tačiau yra taip, kad miestas nuo neatmenamų laikų čia nežvejojo, todėl žvejybos teisė buvo prarasta dėl nesinaudojimo [per non usum].

O šią teisę ankstesnieji valdovai vis kitiems savo naudai skirdavo ir suteikdavo, dėl ko Klaipėdos miestui į atitinkamą skundą jau 1572 m. išsamiu pagrįstu sprendimu buvo neigiamai atsakyta, tai ir vėl paliekama po senovei.

Ir tegul daugiau Klaipėdos miestas nesiskundžia ir valdžios dėl šio klausimo tenetrukdo..." Manytina, kad paskutinė galimybė klaipėdiečiams pradėti pilnai realizuoti teisę žvejoti buvo atsiradusi po 1422 m. Melno taikos, kai išryškėjo tam tikros demografinės ir ūkinės Klaipėdos miesto pažangos požymiai.

1433 m. balandį rašydamas didžiajam magistrui apie kuršių žvejus ir mokesčius, Klaipėdos komtūras paminėjo ir Klaipėdos miestiečių žvejybą.

Viską sunaikino Trylikos metų karas, po kurio, kaip minėta, miestas buvo praktiškai atkuriamas iš naujo.

Akivaizdu, kad XVI amžiuje pilnai žvejybos teise disponavo tik tie Klaipėdos miestiečiai, kuriems tai buvo konkrečiai užfiksuota jų gaunamo nekilnojamojo turto privilegijose.

1503 m. spalį Smeltės smuklę perėmusiam Nickeliui Bachsenui greta papildomų gėrybių buvo suteikta ir teisė žvejoti jūroje, 1504 m. liepą Wilhelmas von Melenas greta namo prie Dangės su sklypu, Nemirsetos smuklės ir kito turto gavo teisę žvejoti mariose.

Klaipėdos pilies fogtas Heinrichas Cröstenas 1552 m. gavo du činšinius dvarus Kalotėje ir Tauralaukyje, pievas ir laisvą žvejybą jūroje vienu pakrančių tinklu, meškerėmis ir tinklais. Tauralaukio dvarui XVI a. pabaigoje priklausė didelės žemės valdos, Nemirsetos smuklė, laisva žvejyba jūroje su eršketų ir lašišų tinklais bei menkių gaudyklėmis, taip pat sklypas žvejams tarp Kateldangės ir Vitės.

XVI a. žvejybos tvarką Klaipėdos regione prižiūrėjo Rusnės ir Krokų Lankos žvejybos prievaizdai, kontroliavę jiems pavestą marių akvatoriją nuo Klaipėdos iki Ventės rago bei dalį Nemuno deltos.

Kai kuriuose darbuose jiems buvo priversti talkinti pamario kaimų valstiečiai: 1561 m. Karklės, Rusnės, Skirvytės ir Šyšos kaimai skundėsi dėl sunkių lažo (šarvarko) darbų - valstiečiams reikėjo pusę vasaros skirti lašišų užtvarų statymui, taip pat gabenti žuvis, o žiemą lydekas iš Krokų Lankos į Karaliaučių.

1614 m. Ventės valstiečiai turėjo dirbti žūklės darbus Krokų Lankoje, gabenti žuvis ir miežius į Klaipėdą, lydekas - į Karaliaučių, o Šakūnų gyventojai ėjo lažą prie lašišų užtvarų ir gabeno žuvis į Karaliaučių.

Žvejybos prievaizdams buvo pavesta daug įvairių funkcijų - pvz., jie turėjo sergėti, kad Šilutėje, Rusnėje ir kitose vietovėse smuklininkai slapta nepardavinėtų didžiųjų lydekų į Žemaitiją, kad nebūtų statomos užtvankos, kad upės nebūtų teršiamos atliekomis, kad nebūtų žvejojama draudžiamais būdais ir kt.

Šaltiniai liudija, kad Kuršių mariose ir Baltijos jūros pakrantės vandenyse buvo gaudomos įvairios žuvys.

Labiausiai vertinti buvo eršketai, lašišos ir unguriai, jų žūklė buvo išimtinė krašto valdovo teisė arba reikalavo specialaus leidimo ar privilegijos, Prūsijos valdovai vėlesniais amžiais neretai išnuomodavo arba suteikdavo koncesiją eršketų ir lašišų žvejybai.

Atmatoje ties Rusne nuo seno buvo dideles pajamas teikusios lašišų užtvaros.

Kai 1498 m. balandį toks Sebastianas perėmė Rusnės smuklę, jis buvo atleistas nuo šarvarko, tačiau buvo įpareigotas padėti žvejybos prievaizdui statyti užtvarą.

Drauge jis gavo teisę žvejoti visais būdais, jam buvo leista parduoti paties sugautas žuvis tam, kas brangiausiai užmokės, tačiau uždrausta supirkinėti žuvis be žvejybos prievaizdo žinios. Maistine ir prekine verte bei gerais laimikiais taip pat pasižymėjo sterkai, menkės, karšiai, lydekos, atskirais sezonais - žiobriai, perpelės, nėgės ir kai kurios kitos žuvys.

Bus daugiau

Sidebar placeholder