Kuršių Kretingos pilies fenomenas

Kuršių sukilimo metu ši pilis buvusi pasirinkta pagrindiniu forpostu siekiant užimti ir sunaikinti Memelburgo (Klaipėdos) tvirtovę. 1263 m. vyko du smarkūs mūšiai, po vieno kurių ant Perkūnkalnio buvo sudegintas (paaukotas dievams) į nelaisvę patekęs Memelburgo komtūras.

Toks netikėtas Kretingos kuršių akibrokštas vos prieš trejetą metų Durbės mūšį pralaimėjusiam Livonijos ordinui neliko be atsako: antrajame antpuolyje dalyvavo net pats ordino magistras. Panaudojus karinę apgaulę kretingiškiai buvo be gailesčio išžudyti, o pilis sudeginta.

„Akmuo į atsakingų institucijų daržą. Išlikęs Ėgliškių-Andulių kompleksas – neišnaudotas, neaktualizuotas ir neintegruotas į miesto, miestiečių gyvenimą, poreikius. Senoji Kretinga turėtų gauti pelnytą dėmesį, nes ta pilis kuršių sukilimo metu atliko unikalią funkciją. Tik apie ją visuomenė nieko nežino“, - apgailestavo archeologas, piliakalnių tyrinėtojas dr. Gintautas Zabiela.

Vardo ištakos

Kretingos pilies, kurios vieta - apie 4 km į pietryčius nuo Kretingos Rotušės aikštės, vaidmuo buvo išties ypatingas. 1253 m. balandžio 4 d. Kuldygos pilyje (dab. Latvija) pasirašytame Pietų Kuršo padalijimo akte Kretingos paminėjimo nėra. Palangos, Gargždų, Skuodo, Rietavo, Mosėdžio ir dešimčių kitų kuršių pilių ir gyvenviečių pavadinimus Livonijos Ordino magistras ir Kuršo vyskupas įrašė, išskyrus Kretingą.

Pirmą kartą šios miestui pavadinimą davusios pilies vardas fiksuojamas visiškai kitame, specialiai Kretingai ir Poys pilims, jų apygardoms parengtame dokumente, pasirašytame jau Memelburge (Klaipėdoje) tą patį 1253 m. balandžio mėn. (tiksli diena – nežinoma).

Kuršo vyskupas Henrikas iš pranciškonų ordino kuršių didžiūnams Viltūnui (Velthune), jo broliui Reiginui (Reygyn) ir Tvertikiniui (Twertikine) su Saveidžiu (Saweyde) bei jų paveldėtojams suteikė amžiams vasalų teisėmis pusę pilies apygardos taip, kad Kretingos pilis (Cretyn; Cretin) atiteko jų daliai.

Taigi, sužinome, kad kretingiškis kuršis Viltūnas (panaudoti istoriko Tomo Baranausko lietuviški vardų atitikmenys; XIV a. ir XV a. nuorašuose jie užrašyti senąja vokiečių žemaičių kalba – aut. past.) – okupantų pripažintas Kretingos pilies valdovas.

„Faktas, kad Ordinas 1253 m. sudarė atskirą sutartį su kretingiškiais kuršiais rodo Kretingos pilies svarbą, reikšmę, įvertinimą, nes įvardyta net apygarda, o tai – jau karinis darinys. Tačiau čia – tik istorijos pradžia, nes esminiai lūžiai ir dar didesnė Kretingos pilies svarba atsiskleidžia po dešimtmečio“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo Klaipėdos universiteto doc. dr. G. Zabiela.

Kretingiškiai turėtų įsisąmoninti, kad ne mitinė bajoraitė Inga, kuri dardėdama pro šalį nusikratė minkštąją, davė vardą miestui („A Kret, Inga?“), o kuršių pilis, buvusi ant Andulių piliakalnio.

„Kaip ir gidų plačiai skleidžiama legenda apie menamą gotų karalių Armoną, įkūrusį Griutingą. Tai – pasakaitės, kurios taip ir turėtų būti įvardijamos“, - lyg kirviu nukirto mokslininkas.

Kretingos kuršiai. Rekonstrukcijos pagal Andulių kapinyno XI-XII a. degintinio kapo Nr. 19 (moters) ir X-XI a. griautinio kapo Nr. 1 (vyro) įkapių medžiagą. Rasos GRIGAITYTĖS nuotr.

Puldinėjo Klaipėdą

Visam Pietų Kuršui kertiniu istoriniu įvykiu tapo prie Durbės ežero 1260 m. liepos 13-ąją vykęs mūšis tarp Livonijos ordino, samdinių (jų pusėje, beje, iš pradžių buvo ir kuršiai su estais) bei žemaičių. Priešų flange buvę kuršiai su estais netikėtai perbėgo į žemaičių pusę ir kovėsi prieš Ordiną; ši diversija - vienas esminių veiksnių, leidusių sutriuškinti okupantus, tad kuršių vaidmens neįvertinimas ar ignoravimas Durbės mūšyje visą šlovę priskiriant vien žemaičiams yra neteisingas.

„Po šių kautynių prasideda Ordino įtakoje nebenorėjusių būti kuršių sukilimas. Iš labai svarbaus XIII a. pabaigoje parašyto veikalo mes ir sužinome apie milžinišką Kretingos pilies vaidmenį. Būtent ji buvo parinkta kaip kuršių pajėgų susibūrimo vieta, bazė, iš kurios imta puldinėti Klaipėda. Memelburgo pilis turėjo būti sunaikinta: toks buvo galutinis tikslas“, - teigė G. Zabiela.

Išeivio iš rytinės Vokietijos, kurį laiką gyvenusio Livonijoje, parašytoje 12 017 eilučių „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ (orig. Livländische Reimchronik) Kretingai paskirtas net atskiras skyrius („Kretingos pilis“), vientisas 95 eilučių pasakojimas. Nė viena kuršių pilis XIII a. antrosios pusės metraščiuose tokios garbės nesulaukė.

Kadangi rašyta senąja vokiečių kalba, viduramžių maniera, dr. G. Zabiela padėjo iššifruoti tam tikrus išsireiškimus (cituojami istoriko Adolfo Nezabitauskio vertimai (1963 m.) į lietuvių kalbą).

„Netoli pilis ten buvo, / Trejetą mylių nutolus. / Kretinga (orig. Kretenen) ją vadino. / Iš čia Klaipėdon dažnai / Atsibelsdavo prie vartų. / Iš abiejų pusių svaidė ietis, / Broliams tai pradėjo įkyrėti. / Didelė buvo anų puikybė. / Karo žygį rengt sumanė, / Pasitarę taip padarė. / Kretinga jų tikslas buvo.“

G. Zabiela atkreipė dėmesį į frazes „dažnai atsibelsdavo“ bei „svaidė ietis“. Tai įrodo, kad iš Kretingos pilies į Memelburgą rengtas vienas antpuolis po kito, o mūrinę pilį paimti ne taip paprasta.

„Tas iečių svaidymas tarsi indikuoja, jog kuršiai bandė išvilioti vokiečius iš jų pačių neįveikiamos tvirtovės į atvirą mūšį. Taip ir įvyko“, - teigė mokslininkas.

Svarstoma, jog šiemet – puiki proga Kretingos lopšyje atnaujinti lauko informacinę medžiagą detaliau atskleidžiant lemtingųjų 1263 metų įvykius. Aurelijos NIKITENKO nuotr.

Paaukotas vadas

Memelburgiečių pirmajame kryžiaus žygyje prieš Kretingos pilį dalyvavo ir pats Memelburgo komtūras Bernhardas fon Harenas. Tai jam kainavo siaubingą mirtį, nes antpuolis buvo sėkmingai atremtas, o pats kilmingasis sudegintas veikiausiai ant šalia Andulių piliakalnio iki šiol išlikusio alkakalnio (jo viršūnėje buvęs kuršių apeiginis akmuo, išvežtas sovietmečiu).

„Jie sučiupo du brolius. / Pasakysiu, kas nutiko: / Vienas jų komtūras buvo, / Jų pyktis jam kliuvo, / Lauže pasodintas buvo.“ – rašoma kronikoje. Kituose vertimuose - „pasodino ant žarijų“, „gyvą iškepdami „pasodino ant grotelių“.

Atsidėkodami už laimėtą mūšį kuršiai Memelburgo pilies valdovą ir karo žygio vadą kaip brangiausį mūšio grobį tiesiog paaukojo dievams, o ne nukankino specialiai.

Sužinome dar vieną ir gana netikėtą detalę, kurią atskleidžia šios kronikos eilutės: „Bet stipresni buvo būriai pagonių. / Ką daugiau man besakyti? / Krito tuomet narsus didvyris, / Veltemus jis vadinos, / Parodęs didžią narsą.“

Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas neabejoja, kad turimas omenyje 1253 m. balandžio mėn. sutartyje paminėtas Kretingos pilies didžiūnas Viltūnas (Velthune).

„Ordinas nukautų pagonių neminėdavo, tik savo didvyrius. Taip išeina, kad Viltūnas buvo išdavikas, nes puolė Kretingos pilį, kurią veikiausiai buvo užėmę kuršių sukilėliai ir jį, ištikimą Ordino vasalą, išvarę. Klausimas, kieno pusėje kovėsi Viltūno brolis Reiginas? Viduramžiais broliai dėl valdžios net žudydavo vienas kitą, tad gal Reiginas gynė Kretingos pilį?“ – svarstė istorikas.

Nuo piliakalnio aikštelės matyti alkakalnis. Galimai ant jo apeiginio laužo liepsnose 1263 m. žuvo pats Memelburgo (Klaipėdos pilies) komtūras Bernhardas fon Harenas.

Reikia tyrimų

Livonijos ordinui nusiplauti gėdos dėmę ir persigrupuoti, surinkti naują bei daug galingesnę kariuomenę ilgai neužtruko: Kretingos pilis vėl buvo užpulta tais pačiais 1263 m. Tik šįkart įvykiai susiklostė visai kitaip: tragiškais ir Dievo vardu veikusių kryžiaus žygio dalyvių žiaurumą atskleidusiais rakursais.

„Ordinas mobilizavo visas pajėgas ir antrojo pilies šturmo metu panaudojo karinę diversiją. Surengė pasalą. Toliau įvykiai klostėsi taip: kuršių kariai buvo išžudyti, įsiveržta į pilį, išgrobtas visas kuršių turtas joje, nužudyti vaikai ir moterys. Visi. Tų laikų samprata tai buvo normalu, nes krikščionims pagonis buvęs toks... Jie net teisindavosi, kad nužudę pagonį jam padarydavo paslaugą, nes nusiųsdavo pas savąjį, krikščioniškąjį Dievą. O paties krikščionio nužudymas – jau baisi nuodėmė“, - niuansaus dėstė dr. G. Zabiela.

Kronikose ši dalis aprašyta taip: „Šeimininkus visus iškirto, / Moterys ir vaikai kentėjo / Ir paskui vyrus greit nuėjo. / <...>Visas turtas jų surastas / Klaipėdon buvo išvežtas. / Krikščionys džiaugėsi labai - / Dievas pasiuntė juos čionai. / Pilį sudegino iki pamatų.“

Viskas. Kretingos pilis niekada daugiau nebuvo atstatyta, o Ordino kariai vėliau užpuolė ir Senosios Impilties, kitas kuršių pilis ir gyvenvietes taip galutinai nuslopindami kuršių sukilimą, išblaškydami gyventojus.

Rekonstruotos (autorius – Evaldas Babenskas) Kretingos kuršės apyrankės (XI-XII a.). Deniso NIKITENKOS nuotr.

Neduoda ramybės viena aplinkybė: net du mūšiai vyko prie Kretingos pilies, tad kur tų mūšių pėdsakai? Kur priešų (Ordino atstovų) lavonai?

„Čia ir bėda: Kretingos pilis buvo pastatyta tik XIII a. viduryje, todėl kultūrinis sluoksnis gali būti išlikęs labai plonas, suardytas. Pilies aikštelę fragmentiškai 2003 m. kasinėjo archeologė Reda Švelniūtė: rado degėsių sluoksnius, akmenų grindinio elementus. Reikia rimtų, kompleksinių tyrimų. Vokiečiai XIII a. labai mėgo naudoti arbaletus, ietis, todėl didžiulė tikimybė rasti būtent šių reliktų. Nė viename kuršių piliakalnyje jų iki šiol nerasta.

Aš pasigendu prie Ėgliškių-Andulių piliakalnio 1263 m. mūšiams skirto įamžinimo. Apskritai net ir pačiame Kretingos mieste nėra jokio kuršiško akcento. Taip negalima, aš to nesuprantu. Juk mes įamžiname partizanų žūties vietas ir panašiai. O čia – šių kraštų autochtonų kuršių, Kretingos pilies gynėjų istorija, jų atminimas. Ši pilis davė 770 metų jubiliejų šiemet švenčiančiam miestui vardą, Kretingos kuršiai liejo kraują, gindami savo kraštą, žmones. Pasikartosiu: visoje Vakarų Lietuvoje nėra nė vienos pilies, kuri būtų taip pagarsėjusi kuršių sukilimo metu, kaip Kretingos tvirtovė ir jos gynėjai”, - neįvertintą kontekstą pabrėžė dr. G. Zabiela.