Kuršių šventvietėje – vandalų išpuolis

(2)

Birželio 21-ąją, minint vasaros saulėgrįžą (dar vadinamą Rasos švente), kuršių gyvosios istorijos klubo „Pilsots“ nariams nuvykus prie pačioje Klaipėdoje, Tauralaukyje esančio apeiginio akmens teko išvysti mažų mažiausiai nemalonų vaizdą.

Į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (KVR) įrašytas akmuo su archajišku aukojimų dubeniu buvo išpaišytas neaiškiais ženklais ar raidėmis. Juoda spalva, storomis linijomis išpeckiota vakarinė paveldosauginio akmens pusė dvejose vietose.

Seniau ši aplink nuolat kentėdavo nuo šiukšlintojų: jaunimas ant akmens rūkydavo, gerdavo, daužydavo butelius, mėtydavo nuorūkas ir šiukšles.

Žinia šokiravo

Galima svarstyti, jog ant akmens paliktos terlionės – elementariausi vadinamųjų gatvės sienų tepliotojų, grafitininkų „tagai“, kuriuos, kaip savo parašus, naudoja daugiausiai paaugliai.

Ši naujiena pribloškė tiek archeologus, tiek paveldosaugininkus: šie negalėjo patikėti savo ausimis, jog XXI amžiuje vis dar randasi tokių vandalų.

„Barbarizmas, paprasčiausia antikultūra. Kažkas baisaus. Vadinasi, tie paaugliai užaugo, buvo užauginti tokioje terpėje, kurioje nėra nieko švento, be jokios pagarbos paveldui. Deja, tenka prisiimti atsakomybę už tokius vaikus ir mokykloms, ir tėvams.

Net nesuvokiu, kam ir kodėl galėjo panižti rankos dažais subjauroti vieną iš ryškiausių, įdomiausių ir svarbiausių Klaipėdoje proistorės paveldo paminklų“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

Apie vandalizmo atvejį buvo informuotas ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas, todėl nustačius vandalus gali grėsti ir atsakomybė.

„Išties liūdna, jog atsiranda tokių veikėjų, kuriems pakyla ranka darkyti tokį ypatingą paveldo paminklą. Akivaizdu, kad Tauralaukio apeiginis akmuo buvo pasirinktas sąmoningai, prie jo tyčia važiuota, gabenti su savimi dažai.

Dubeniuotasis akmuo juk – atokioje vietoje, ne kiekvienas klaipėdietis žino, kur jis. Tad neatmesčiau galimybės, jog kuršių šventvietę sudarkė vietiniai paaugliai. Taip pat nesuvokiu, kodėl taip pasielgta? Ar iš chuliganiškų paskatų, ar kažką tos keverzonės reiškia? Satanistai gal kokie?“ – stebėjosi paveldosaugininkas.

Įpsūdinga istorija

Šaltiniuotoje Dangės pakrantėje suzmekęs pilkšvas natūralus riedulys dar vadinamas Velnio akmeniu ir jis turi dvejopą istoriją.

Tauralaukio akmuo ir jo aplinka prieš tūkstantį metų ir dar seniau buvo šių kraštų autochtonų, baltų vikingais vadinamų kuršių sakralinė vieta, šventvietė. Tuo nesunku įsitikinti: rytinėje akmens pusėje yra žmogaus rankomis padarytas aukojimų dubuo. Tokie akmenys vadinami dubeniuotaisiais, ir jų kuršių žemėse yra išlikę nemažai.

Į išskaldytą dubenį žiloje senovėje, apeigų metu simboliškai įpildavo alaus, midaus ar paaukoto gyvūno kraujo. Toks ritualas – simbolinis ryšys su į Dausas iškeliavusiais protėviais, Dievais, noras taip pelnyti jų malonę, ko nors paprašyti ar padėkoti.

Po krykščionybės įvedimo vietinius gyventojus atpratinti nuo senojo tikėjimo buvo labai sudėtinga, tai truko šimtmečius, todėl įvairios senovės kulto vietos specialiai demonizuotos.

Taip paverčiant jas „blogomis“, „prakeiktomis“, „šėtoniškomis“ ir atgrasant žmones eiti ten melstis. Bėgant amžiams, vienai kartai keičiant kitą šis leitmotyvas įsigalėjo, todėl įvairios pagoniškos šventvietės neretai dabar geriau žinomos, kaip raganinės, su velniu, laumėmis susietos vietos, o Juodkrantėje buvusi šventvietė pavadinta Nuodėmių dauba.

Tad nesunku suprasti, kodėl Tauralaukio akmeniui pasirinktas Velnio akmens pavadinimas, ir šitokiu vardu jis labiausiai pagarsėjęs. Net retas vietinis žino, jog pirmiausiai tai yra apeiginis akmuo, susijęs su žilos senovės laikais.

Nelabojo motyvas išsikerojo įvairiuose padavimuose (yra bent keletas jų variantų) apie Tauralaukio akmenį, ir tautosakoje visada minimi trys kryžiai. Vienu atveju jie įvardijami, kaip įpykusio velnio nagų akmenyje palikti pėdsakai, kitu – kaip simbolis, susijęs su ant kortų nupieštais trimis kryžiais, kuomet iš pinigų ir turtų Tauralaukio ponas su nelabuoju lošė. Dvarininkui ėmus nesisekti, šis ėmęs ant kortos paišyti kryželius, kurie ir išgelbėjo.

Vakarinėje Tauralaukio apeiginio akmens pusėje akylesni lankytojai ras tris, beveik viena linija išskaldytus kryželius. Jų kilmė siekia viduramžius ir nieko bendro neturi su tikėjimu ar velniu.

Viešojoje informacijoje rasime sakinį, jog į KVR įrašytas Tauralaukio akmuo „minimas 1253 m. Klaipėdos miesto sienų aprašyme“. Šaltinis – lietuvių kalbininko, Antano Salio (1902-1972) medžiaga 1930 m. Kaune išleistame „Tautos ir žodžio“ 6-ajame tome (straipsnis, pavadintas „Die žemaitischen Mundarten/1. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets“).

Tais pačiais 1253 m. buvo pasirašytas ne vienas dokumentas, kuomet pietinį Kuršą dalijosi Livonijos Ordinas ir Kuršo vyskupas aprašant ribas kuršių žemėse, tad galimai A. Salys buvo radęs šiame kontekste paminėtą Tauralaukio akmenį.

Trys iškalti kryžiai veikiausiai ir yra susiję su žemių ribomis, tai – viduramžių riboženklis. Tuose pačiuose Kuršo dalybų aktuose ne vienoje vietoje minima, kad ribos ženklintos trimis kryžiais, tik ne akmenyje, o medžiuose. Žymus istorikas, dr. Edvardas Gudavičius (1929-2020) savo knygoje „Žymenys ir ženklai Lietuvoje. XII-XX a. Apybraiža“ rašė: „Žymenis įrėždavo ne vien medžiuose, bet ir iškaldavo (didesniuose) akmenyse, ypač kur brūzgynuose“.

Tad galima teigti, jog Tauralaukio akmenyje išliko ne tik baltiškos šventvietės, bet ir Livonijos ordino paveldo fragmentai.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder