10 fantastų pranašysčių, kurios išsipildė tikrovėje (1)

Sunku patikėti, kad yra žmonių, kurie geba nuspėti ateitį, iš anksto išgirsti katastrofos, įvykio, kuris dar neįvyko, aidą iš ateities ir tai papasakoti savo kūrinyje. O gal tokie žmonės tiesiog sėkmingai nuspėjo įvykius dėl savo erudicijos? O gal pranašystės tėra atsitiktinumas?

Pateikiame 10 populiariausių pranašysčių, kurios prieš išsipildydamos buvo aprašytos knygose, įkūnytos kompiuteriniuose žaidimuose ar parodytos TV ekrane.

Koronavirusas iš Uhano 1981 m. aprašytas knygoje

Amerikiečių fantastas Deanas Koontzas apie virusą iš Uhano rašė dar 1981 m. išleistame romane „Tamsos akys“ („The Eyes of Darkness“). Pasak siužeto, tai buvo pats pavojingiausias biologinis ginklas, kuris pagamintas netoli Kinijos miesto Uhano. Dėl ko ir buvo pavadintas „Uhan-400“.

Knygoje apie virusą pirmasis prakalbo profesorius Li Chanas, kuris pabėgo į JAV iš Kinijos. Rašoma, jog „Uhan-400“ – tobulas ginklas. Veikia tik žmones.

Nepersiduoda jokioms kitoms gyvoms būtybėms. Kaip ir spirochetos, „Uhan-400“ palikęs žmogaus kūną gyvybingas išlieka ne ilgiau nei minutę. Šio viruso nešiotojas gali užkrėsti kitus jau po 4 valandų nuo kontakto su virusu.

Tai neįtikėtinai trumpas inkubacinis periodas.

Užsikrėtęs žmogus neišgyvena ilgiau nei 2 valandų… Virusas baisesnis už Ebolos karštinę Afrikoje. Jis užtikrina 100 % mirtingumą. Neišgyveno niekas. Kinai šį virusą išbandė su politiniais kaliniais. Visa tai aprašoma knygoje.

Iš tikrųjų stebina viruso atsiradimo vietovės sutapimas. Virusas „Uhan-400“ iš romano ir šių dienų siaubas COVID-19 tarpusavyje neturi nieko bendro.

Išgalvotas virusas – biologinis ginklas, kurį sukūrė žmogus. Realaus viruso kilmė, manoma, susijusi su šikšnosparniais arba kitais laukiniais gyvūnais, kuriems jį perdavė šikšnosparniai.

Nuo „Uhan-400“ viruso mirė absoliučiai visi, nuo koronaviruso miršta apie 2 % susirgusiųjų.

Inkubacinis viruso periodas knygoje – apie 4 val., o COVID-19 – apie 14 parų.

Neseniai išsiaiškinta, kad pirmajame šio romano leidime (1981 m.) virusas buvo pavadintas „Gorkis-400“ – dėl Rusijos miesto, kur pagal pirminį autoriaus sumanymą buvo įkurta virusų laboratorija.

Tik tuomet, kai buvo išleistas pakartotinis romano leidimas 1989 m. (kitais duomenimis, 2008 m.), autorius pakeitė viruso kilmės vietą į Uhaną.

Knygyno „Bleak House Books“ įkūrėja Jenny Smith paaiškino šią situaciją. Ji teigė, jog nuo 1986 m. santykiai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos ėmė gerėti dėl Michailo Gorbačiovo politikos. Todėl ši moteris mano, jog fantastas ir pakeitė viruso pavadinimą – tam, kad knygoje Rusija neatrodytų kaip blogiukė.

Maža to, Uhanas visuomet buvo tas miestas, šalia kurio įkurta daugybė tyrimo centrų, tyrinėjančių ir virusus. Protingi, įžvalgūs autoriai, tokie kaip D. Koonzas, visa tai žino ir panaudoja tokius faktus kurdamas įtikinamas ir nerimą keliančias istorijas.

Pats autorius naujojo leidimo knygos epiloge prisipažino, jog sumodernino tam tikras kultūros ir politikos realijas.

Išpranašautas Paryžiaus teroro aktas

Vaizdo žaidimas „Battlefield 3“ apie kovą su terorizmu sukurtas 2011 m. spalio 25 d. Misijoje „Ginklo broliai“ rusų kovotojai bando užkirsti kelią teroro aktui Paryžiuje, kurį organizavo tarptautinė teroristų grupė. Pasak siužeto, tą dieną žuvo daug žmonių. Šios misijos data – 2014 m. lapkričio 13 d.

Kaip tik tą dieną – lapkričio 13 d., tik metais vėliau, Prancūzijos sostinėje buvo įvykdyta teroro aktų serija, pati didžiausia pagal aukų skaičių per visą šios šalies istoriją.

Vakare keletas teroristų grupių atakavo žmonių poilsio vietas. Žuvo 129 žmonės, dar 352 nukentėjo. Atsakomybę už šiuos išpuolius prisiėmė islamo grupuotė.

Markas Tvenas nuspėjo savo mirtį

Žinomas rašytojas mirė 1910 m., būdamas 74 m. Likus metams iki mirties pasakė: „Į šį pasaulį atėjau drauge su Halio kometa ir sekančiais metais paliksiu jį drauge su ja.“

„Jei dingsiu drauge su Halio kometa, tai bus didžiausias nusivylimas mano gyvenime. Tikriausiai Dievas nusprendė: štai du keisti, nepaaiškinami reiškiniai, jie drauge atsirado, tegul drauge ir išnyksta“, – sakė knygos apie Tomą Sojerį autorius.

M. Tvenas gimė 1935 m. lapkričio 30 d., dvi savaitės po to, kai Halio kometa praskriejo perihelį (arčiausias nuo Saulės taškas) ir mirė 1910 m. balandžio 21-ąją – dieną po kito kometos perihelio.

Dangoraižis iš ateities „Simpsonų“ seriale

Viskas, kas vyksta dabar, „Simpsonuose“ jau parodyta.

Jie išpranašavo, kad prezidentu taps Donaldas Trumpas prieš 16 metų iki jo pergalės prezidento rinkimuose. Taip pat keletą Supertaurės finalų, tai, kad „Disney“ kompanija nusipirks studiją „20th Century Fox“, Neimaro traumą pasaulio čempionate 2014 m. ir, pasak kai kurių sąmokslo teorijų, buvo nuspėta rugsėjo 11-osios tragedija.

Tam tikras pranašystes galima paaiškinti serialo kūrėjų įžvalgumu ir toliaregiškumu, kai kurias – natūraliomis pasekmėmis, o visa kita – sutapimai. Tik kaip jie tiksliai nuspėjo, kur išdygs Londono dangoraižis „Šukė“ („The Shard“) 14 metų prieš jo statybą?

6 sezono 19 serijoje „Lizos vestuvės“, išleistoje 1995 m., Liza Simpson keliauja į 2010-ųjų Londoną. Viename kadrų už Tauerio tilto matyti aštriabriaunis dangoraižis, panašus į stiklo šukę. „Šukės“ statybos pradėtos 2009 m.

Iki tol nieko panašaus Londono peizaže nebuvo. O gal 1995 m. jau buvo sukurtas šio statinio projektas?

Ne, jis buvo suprojektuotas tik 2000-aisiais.

Jūreiviai žmogėdros ir žmogžudystė E. Po romane

„A. Gordono Pimo nuotykiai“ – vienintelė baigta detektyvų meistro Edgaro Alano Po novelė. Ji išleista 1838 m. Po aprašo apie šiurpą keliantį jūros paprotį, kuris pateisina kanibalizmą tarp jūreivių, kurių laivas nuskendo ir jie mirė iš bado. Visi jūreiviai privalėjo traukti burtus tam, kad nuspręstų, kas bus nužudytas ir suvalgytas.

Pagrindinis herojus ir dar trys žmonės – vieninteliai, kuriems pavyko išgyventi laive po maišto ir stiprios audros. Jie neturi nei maisto, nei vandens ir vienas iš jūreivių – Ričardas Parkeris pasiūlo vienam jų pasiaukoti tam, kad kiti galėtų išgyventi. Vyrai metė burtus ir R. Parkeris ištraukė trumpąjį šiaudą.

„Jis neištarė nė žodžio ir mirė akimirksniu, kai tik jam susmigo peilis į nugarą. Atsigėrę kraujo mes kažkiek numalšinome nepakeliamą troškulį, vėliau bendru sutarimu nuo kūno atskyrėme plaštakas, pėdas bei galvą ir su viduriais išvertėme į jūrą; po to gabalėliais suvalgėme kūną“, – taip aprašoma R. Parkerio žmogžudystė E. Po romane.

1884 m. jachta „Mignonette“ su keturiais ekipažo nariais patyrė katastrofą šalia Gerosios Vilties kyšulio. Komandai pavyko išsigelbėti maža valtele, tačiau iš maisto jie turėjo tik du indelius konservuotų ropių, o gerti jūros vandens jie nerizikavo.

Kartą kapitonui pavyko pagauti vėžlį, tačiau jo užteko neilgam.

Po savaitės bado ir troškulio jauniausias iš išgyvenusiųjų, 17-metis junga prarado sąmonę. Greičiausiai jis susirgo, nes gėrė jūros vandenį. Kapitonas Thomas Dudley pasiūlė atlikti jūros ritualą ir nužudyti jaunuolį (kuris, kaip jie manė, ir taip jau miršta) tam, kad kiti išsigelbėtų. Jūreivis Edmundas Broocsas paprieštaravo, tačiau jis buvo mažuma, todėl kapitonas su savo padėjėju nudūrė jungą, o po to išdarinėjo. Palaikais visi trys maitinosi dar keturias paras, kol juos surado vokiečių laivas. Suvalgytas junga buvo Ričardas Parkeris – iš kur tai žinojo E. A. Po?

Grįžę į Angliją jūreiviai buvo teisiami už R. Parkerio nužudymą. Apie šią istoriją kalbėjo ne tik Anglijoje, bet ir už jos ribų. Ši byla tapo viena žinomiausių Anglijos teismų sistemoje.

Teismas išteisino jūreivį, kuris prieštaravo jungos nužudymui, o kiti du buvo nuteisti mirties bausme su rekomendacija pasigailėti. 1885 m. gegužę jiedu išėjo į laisvę.

Ričardo Parkerio garbei buvo pavadintas Bengalijos tigras iš Yanno Martelio romano „Pi gyvenimas“, kuris netrukus buvo ekranizuotas.

Marso palydovai aprašyti 150 m. prieš juos atrandant

Marso palydovus Fobą ir Deimą atrado astronomas Asaphas Hallas 1877 m. Tačiau prieš 151 metus juos aprašė rašytojas Džonatanas Sviftas „Guliverio kelionėse“.

Jis rašė, kad aplink Marsą skrieja du palydovai ir netgi apytiksliai nusakė jų dydį bei sukimosi greitį. Dž. Sviftas savo kūrinyje aprašė, kaip astronomai atrado skraidančią Laputos salą.

Pagal kūrinį, šie žmonės atrado dvi žvaigždes arba du palydovus, iš kurių artimesnis nutolęs nuo Marso centro per atstumą, kuris lygus trims šios planetos skersmenims, o tolimesnis – per penkis Marso planetos skersmenis. Pirmasis, pasak Dž. Svifto, aplink savo ašį apsisuka per 10 val., antrasis – per 21,5 val.

Tikrovėje Fobas ir Deimas nutolę nuo Marso per 1,4 ir 3,5 šios planetos skersmens. Jų sukimosi periodai – atitinkamai 7,6 ir 30,3 val.

Viename iš Dž. Svifto išpranašautų Marso palydovų – Deime – yra krateris, pavadintas žinomo rašytojo garbei.

Herbertas George’as Wellsas įspėjo apie atominį karą prieš 31 metus

Anglų fantasto ir istoriko romanas „Išlaisvintas pasaulis“ („The World Set Free“) buvo išleistas 1914 m. – likus pusmečiui iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Šioje knygoje rašytojas pasakoja apie atominio ginklo ir atominės bombos (jis pirmas pavartojo šį terminą) atsiradimą.

Jis sugebėjo aprašyti atominės energijos reikšmę žmonijos progresui ir parodė siaubingas atominės bombos panaudojimo pasekmes. Tai nutiko 31 metą prieš tai, kai JAV numetė pirmąsias atomines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio Japonijoje.

H. G. Wellsas savo knygoje rašė, kad po sprogimo pasaulis staiga kažkur dingo. Žemėje neliko nieko, išskyrus purpurinius akinančius blyksnius ir nesustojantį gaudesį, kuris kurtino ir viską aplink tarsi siurbė.

Visos kitos ugnys užgeso. Ir toje akinančioje šviesoje smego sienos, į orą kilo kolonos, vartėsi karnizai ir sukosi stiklo gabalai. „Lig šiol tos išprotėjusios epochos mūšio laukai yra radioaktyvūs ir yra itin kenksmingo spinduliavimo centrai“, – rašė fantastas.

Jis bandė apsaugoti žmoniją nuo atominio ginklo savo romane sakydamas, jog būtina kontroliuoti visas atominių sprogmenų atsargas ir visus jų gamybos įtaisus.

Rašytojas apsiriko vos metais pranašaudamas dirbtinės radiacijos atradimą (1934 m.) ir pirmosios atominės stoties paleidimą (1954 m.). Tiesa, manė, kad apie XX a. vidurį atominiai varikliai bus naudojami visose transporto priemonėse: automobiliuose, laivuose ir lėktuvuose.

Valytojo pranašystė apie Osamą bin Ladeną

Didžiausias pasaulio teroristas, islamo grupuotės „Al-Qaida“vadeiva Osama bin Ladenas buvo nužudytas Pakistane 2011 m. per JAV karinę operaciją „Neptūno ietis“. Jis keletą metų slapstėsi privačiuose apartamentuose Abotabado miesto pakraštyje, netoli didžiausios Pakistano karo akademijos. Pasak specialiųjų tarnybų, „Al-Qaida“ lyderis niekada nebuvo išėjęs iš šių namų teritorijos.

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV pažadėjo, jog tam, kuris suteiks informacijos apie tai, kur randasi O. bin Ladenas, bus išmokėta 25 mln. JAV dolerių suma. 2007 m. ši suma buvo padvigubinta.

Valytojas iš Airijos TV serialo „Klinika“ dar šeštajame sezone 2006 m. pasakė, jog Osamos bin Ladeno verta paieškoti Pakistane. Iš tikro 2006 m. sklandė kalbos, kad didžiausias pasaulio teroristas slepiasi Pakistane. Tačiau iškart po to, kai O. bin Ladenas buvo nužudytas, valytojo „pranašystė“ itin išpopuliarėjo.

Vaizdo įrašas internete pavadinimu „Valytojas buvo teisus“ surinko daugiau nei milijoną peržiūrų.

Iš Žemės į Mėnulį pagal Žiulį Verną

Prancūzų rašytojas Žiulis Vernas romane „Nuo Žemės į Mėnulį“ (1865 m.) naudodamasis to laikmečio žiniomis pirmasis bandė pagrįsti skrydį į Mėnulį iš mokslinės pusės. Nors kosminės patrankos idėja, iš kurios knygoje iššaunama kapsulė su keleiviais, mūsų laikais atrodo naiviai, Žiulis gana tiksliai nusakė tam tikras technines skrydžio detales:

Knygos ekipaže, kuris skrido į Mėnulį, buvo trys žmonės. Taip ir kiekvieno erdvėlaivio „Apollo“ ekipažą sudarė trys keleiviai.

Kapsulė romane buvo padaryta iš aliuminio, erdvėlaivių „Apollo“ modulių gamybai buvo naudojamas aliuminis.

Romane patranka buvo gaminama Floridos valstijoje. Kaip tik iš Floridos kosmodromo į Mėnulį buvo paleisti erdvėlaiviai „Apollo“.

Anot legendos, astronautas Frankas Bormanas pasakojo, kaip jo žmona, perskaičiusi Ž. Verno romaną „Nuo Žemės į Mėnulį“, bijojo išleisti vyrą į šią kelionę. Bet jis jai patarė perskaityti šio romano tęsinį „Aplink Mėnulį“.

Morgano Robertsono išpranašauta „Titaniko“ žūtis

Pati šiurpiausia ir bene žinomiausia pranašystė susijusi su laivo „Titanikas“ katastrofa. Amerikiečių rašytojas M. Robertsonas 1898 m. išspausdino apsakymą „Tuštybė“ apie prabangų keleivinį lainerį „Titanas“, kurį visi laikė neskęstančiu ir kuris nuskendo po susidūrimo su ledkalniu.

Katastrofa įvyko balandį šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje.

Prabėgus 14 metų po to, kai nepaskandinamas „Titanikas“ nuskendo šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje dėl to, kad susidūrė su ledkalniu (taip pat balandį), apsakymas atgimė antram gyvenimui.

Katastrofos aplinkybės ir netgi laivo pavadinimas sutampa su realybe. Po laivo katastrofos 1912 m. apsakymas buvo išleistas nauju pavadinimu „Tuštybė, arba „Titano“ žūtis“.

Daugybė šaltinių rašo apie pritrenkiančius sutapimus tarp išgalvoto „Titano“ ir realybėje buvusio „Titaniko“.

Nors skeptikai tvirtina, kad antrajame leidime autorius pakeitė „Titano“ matmenis taip, kad jie būtų panašūs į tikrojo „Titaniko“ duomenis.

1898 m. išleistame apsakyme „Tuštybė“ laivo „Titanas“ variklių galia buvo 40 000 arklio jėgų (1912 m. leidime galingumas buvo padidintas iki 75 000 arklio jėgų). „Titaniko“ variklių galingumas – 46 000 arklio jėgų.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder