10 motinos klaidų, kurios gali sugriauti dukrai gyvenimą: garsaus psichologo nuomonė
(1)Mergaitei kenkia tik klaidingas mąstymas: tu būsi vertinga tik tada, kai atitiksi nustatytų kriterijų rinkinį.
Čia kur kas efektyviau būtų, be traumų psichikai, mokyti savo pavyzdžiu. „Išvirkime kartu skanios sriubos“, „Sutvarkykime abi namus“, „Išrinkime kartu tau šukuoseną“.
Matydama, kaip mama tai daro ir kad jai pavyksta, duktė panorės išmokti. Ir atvirkščiai, jei motina nemėgsta kokio darbo, tai kad ir kaip dažnai ji kartotų, jog reikia to išmokti, mergaitės pasąmonė tam priešinsis. Iš tikrųjų mergaitė anksčiau ar vėliau pati išmoks visko, ko jai reikės.
Antroji klaida, kuri dažnai pastebima auklėjant dukras, – tai slegiantis, smerkiantis požiūris į vyrus ir seksą, kurį mergaitėms transliuoja motinos.
„Jiems visiems reikia tik vieno“, „Pasuks sparną ir pames“, „Svarbiausia, vaikų neprisidaryk“. Ir mergaitė auga su jausmu, kad vyrai yra agresoriai ir prievartautojai, o seksas – kažkas nešvaraus, nepadoraus, ko reikia vengti.
Kai jos kūnas augant pradės siųsti jai signalus, ims siautėti hormonai, jos vidinis prieštaravimas tarp motinos draudimų ir asmeninių troškimų, kylančių iš vidaus, sukels didelę traumą.
Trečioji klaida, kuri keistu būdu kontrastuoja su antrąja, – artėjančiai prie 20-ųjų metų dukrai pranešama, kad jos laimės formulė yra ištekėti. Ir tai reikia padaryti iki 25-erių, kitaip bus per vėlu.
Įsigilinkite: iš pradžių vaikystėje jai kalbėdavo, kad ji turi įgyti tam tikrų savybių rinkinį, kad ištekėtų ir taptų motina, paskui kelerius metus jai buvo transliuojama mintis, kad vyrai – niekšai, o seksas – purvinas dalykas, paskui ji vėl turi ištekėti ir gimdyti.
Tai – paradoksas, bet būtent prieštaringos motinos nuostatos įstringa dukroms.
Rezultatas būna santykių baimė. Kyla didelė grėsmė prarasti save, prarasti ryšį su savo troškimais ir suvokimą, ko iš tikrųjų nori.
Ketvirtoji klaida – perdėta globa. Dabar tai didelė bėda. Moterys dažnai tarsi pririša prie savęs dukras ir apgaubia tokiu draudimų rinkiniu, kad net baisu pasidaro.
Pasivaikščioti su vaikinais neik, su tais nedraugauk, skambink man kas pusvalandį ir pranešk, kur esi. Kodėl pavėlavai 3 minutes?
Mergaitės negauna jokios laisvės, jokios teisės priimti sprendimus, nes tie sprendimai gali pasirodyti klaidingi. Bet juk klysti yra normalu!
Normaliam 14–16 metų paaugliui vyksta separacijos procesas. Jis nori viską spręsti pats. Visais klausimais (išskyrus gyvybės ir sveikatos) jam reikia duoti galimybę spręsti pačiam.
Jeigu mergina išauga prispausta motinos, ji bus įsitikinusi, kad yra antrarūšė, nesugebanti autonomiškai egzistuoti, ir už ją visą gyvenimą spręs kiti žmonės.
Penktoji klaida – neigiamo tėvo įvaizdžio formavimas.
Nesvarbu, ar tėvas yra šeimoje, ar motina viena augina vaiką, negalima paversti tėvo demonu. Negalima sakyti vaikui, kad jo trūkumai paveldėti iš tėvo linijos. Negalima juodinti tėvo, kad ir koks jis būtų.
Jeigu jis iš tikrųjų buvo „asilas“, tai motinai reikia pripažinti dalį savo atsakomybės už tai, kad ji išsirinko būtent tokį žmogų kaip tėvą savo vaikui.
Tai buvo klaida, todėl tėvai išsiskyrė. Bet negalima permesti mergaitei atsakomybės už tą, kuris davė jai gyvybę. Ji tikrai dėl to nekalta.
Šeštoji klaida – fizinės bausmės. Žinoma, mušti negalima jokių vaikų, bet reikia pripažinti, kad mergaites fizinės bausmės traumuoja stipriau.
Mergaitės psichologiškai lengviau nusmunka nuo normalios savivertės į pažeminto ir paklusnaus pavaldinio padėtį. O jeigu fizinę bausmę panaudojo tėvas, didelė tikimybė, kad mergina savo partneriu pasirinks agresorių.
Septintoji klaida – pagyrimų trūkumas. Mergaitė turi augti nuolat girdėdama, kad ji yra pati gražiausia, pati mylimiausia, pati gabiausia, pati... Tai suformuos jai sveiką, normalią savivertę.
Tai padės jai išaugti į merginą, patenkintą savimi, priimančią save ir mylinčią save. O tai bus jos laimingos ateities pagrindas.
Aštuntoji klaida – santykių aiškinimasis prie dukters. Tėvai niekada neturi bartis ar kelti scenų prie vaikų, tai neleistina. Ypač jei kivirčas kyla dėl asmeninių tėvo ar motinos savybių.
Vaikas neturi to matyti ir girdėti. Jeigu taip atsitiko, abu tėvai turi atsiprašyti ir paaiškinti, kad nesusitvardė, susipyko ir jau susitaikė, ir kad vaikas čia niekuo dėtas.
Devintoji klaida – neteisingas mergaitės brendimo periodo išgyvenimas.
Čia galimi du kraštutinumai ir abu yra blogi: leisti viską, kad tik nenutrūktų kontaktas su dukterimi, ir drausti viską, kad ji „nenuklystų“.
Vienintelis būdas įveikti šį visiems sunkų periodą be aukų – tvirtumas ir geranoriškumas. Tvirtumas ginant leistinas ribas ir geranoriškumas bendraujant.
Šio amžiaus merginai labai svarbu, kad kiti su ja daug kalbėtųsi, klausinėtų, atsakinėtų į kvailus klausimus, dalytųsi savo prisiminimais ir reaguotų ramiai.
Niekada negalima panaudoti šių pokalbių prieš vaiką. Jeigu to nepadarysite dabar, tai artimų santykių niekada nebus, o suaugusi mergina pasakys: „Aš niekada nepasitikėjau motina.“
Ir pagaliau paskutinė klaida – neteisinga gyvenimo nuostata. Mergaitėms niekada nereikia sakyti, kad į jų gyvenimą turi įeiti kažkokie punktai. Ištekėti, gimdyti, suliesėti, nepastorėti ir t. t.
Mergaitę reikia nuteikti savirealizacijai, sugebėjimui įsiklausyti į save, galimybę užsiimti tuo, kas jai patinka, kas jai sekasi, jausti malonumą iš savęs, nepriklausyti nuo svetimų vertinimų ir viešosios nuomonės.
Tada ji išaugs laiminga, graži, pasitikinti savimi, pasirengusi visaverčiams partnerystės santykiams.
Šaltinis: Ihappymama.ru
Rašyti komentarą