70-metį švenčianti Kristina Kazlauskaitė: apie teatrą, didžiausią gimtadienio norą ir pensiją

Užtat šiandien jaučiuosi pailsėjusi ir džiaugiuosi laisve: kad ne tik išmokau, bet ir gavau teisę pasakyti „ne, negaliu, nenoriu“ ir ja naudojuosi, kai jaučiu, kad reikia“, – sako šiandien 70-metį švenčianti garsi aktorė Kristina Kazlauskaitė.

Prieš gimtadienį kalbinta Lietuvos teatro ir televizijos legenda teigė, kad šis jubiliejus jai – tik skaičius, o pažvelgus į Kristiną, kuri buvo prieš 20 metų, didelio skirtumo nėra: „Sako, vidus nelabai sensta.

Gal pasidariau daug atsargesnė, ramesnė... bet kaip ir tada, taip ir dabar jaučiu, kad norėčiau būti išmintingesnė“.

Į teatrą prieš daugybę metų Kristiną atvedė tėtis, kuris labai troško, kad jo mylima dukra, visai kaip ir mėgstamiausia jo vokiečių aktorė, tiesa, taip pat vardu Kristina, būtų scenoje.

Paklususi tėvelio valiai žinoma moteris įstojo konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir teatro scenoje praleido beveik tris dešimtmečius.

Per tą laiką K.Kazlauskaitė suvaidino daugiau kaip pusšimtį vaidmenų, o jos kuriamus personažus iki šiol galima išvysti ir pramoginėje televizijos laidoje „Dviračio šou“, dabar – jau daug rečiau.

Simboliška – tėčiui išėjus Anapilin, prieš 20 metų iš teatro scenos pasitraukė ir Kristina.

„Nežinau, jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, galbūt rinkčiausi kitą profesiją...o gal ir grįžčiau į tą pačią. Iš tiesų teatras man davė labai daug – tai, nors ir be galo sunki profesija, tačiau ir labai įdomi.

Besimokydama mokykloje aš svajojau būti ir gydytoja, ir mokslininke, ir žurnaliste...

Nežinau, ar atsukus laiką atgal, aš darkart paklusčiau tėvelio valiai ar ne, bet galiu pasakyti, kad scenoje man visada būdavo įdomu“, – sako aktorė.

Teatras į mano gyvenimą atnešė labai daug neįkainojamos patirties. Tai labai praplėtė mano mąstymą, padėjo labiau suprasti save, išmokė kantrybės.

Tai – kolektyvinis menas, žmonės čia susirenka labai skirtingi: kiekvienas turi savo nuomonę, principus... Man teko išmokti patylėti ir prisitaikyti, bet tuo pačiu metu padaryti savo, neįžeisti kito, pajausti partnerio nugarą.

Išmokau, kai reikia, save nustumti į šalį ir gilintis į vaidmenis – į kitų žmonių gyvenimą, charakterį, profesiją, psichologinę sandarą, pasaulėžiūrą...

Po to visa tai, ką pasiimi, labai padeda ir kasdieniame gyvenime. Todėl per tuos metus gavau labai gerą, neįkainojamą bagažą“.

Kalbėdama apie gimtadienio norus Kristina tikisi vieno – kad pasaulyje būtų ramybė ir taika, o visa kita – antrame plane.

„Visų pirma, noriu ne tik sau, bet ir visiems kitiems palinkėti taikos ir ramybės.

Kad pasaulyje nebūtų karo, kad jis kuo greičiau baigtųsi Ukrainoje ir kad šis košmaras neateitų virš mūsų galvų.

Tai to, tikriausiai, norėtųsi labiausiai, nes toks jausmas, kad dabar žemė yra kaip koks pritvinkęs pūlinys.

O ką sau... turbūt sveikatos man ir mano artimiems žmonėms, kad draugai neapleistų ir galėčiau dažniau su jais matytis, o ne tik per tam tikras liūdnas šventes. Gal dar pakeliauti norėtųsi, jeigu pavyktų.

Turiu vieną mažą svajonytę, bet nemėgstu kalbėti, kol neturiu užsibrėžusi aiškaus tikslo, todėl apie tai per daug išsiplėsti nenoriu“, – sakė žinoma moteris. – Aš sau neleidžiu svajoti per daug.

Džiaugiuosi tuo, kaip viskas yra ir tiek...

Man geriausia dovana – brangių žmonių ratas šalia. Po visų kovidų ir netekčių jaučiu, kad su visais susitikti ir drauge leisti laiką norisi daug dažniau“.

Anot aktorės, pensija – jos aukso amžius. Po ilgų metų sunkaus darbo šiandien ji džiaugiasi galimybe gyventi lėtu tempu ir daugiau laiko skirti sau.

„Aš gyvenime labai daug dirbau – visur laksčiau, darbo krūviai buvo tiesiog nežmoniški, todėl dabar džiaugiuosi, jog turiu daug laisvo laiko sau, esu nepriklausomas žmogus ir pagaliau darau ką noriu, kaip noriu ir kur noriu. <...> Visą gyvenimą mano darbas buvo priklausomas nuo kolektyvo, režisieriaus, teatro planų, nuo iš anksto suplanuotų koncertų, renginių...

Kiek galima tame maltis.

Tai – mano aukso amžius, nes gavau daug daugiau laisvės savo veiklai.

Žinoma, tai nereiškia, kad aš neturiu jokių pareigų, bet šiandien viskas vyksta daug daug lėčiau“, – sako ji. – Jeigu tą dieną nereikia niekur eiti ar, pavyzdžiui, filmuotis kokiame „Dviračio šou“, tada kuičiuosi namuose, žiūriu daug filmų, skaitau knygas.

Vasarą, žinoma, daugiau darbų yra – prisideda tada kiemas, žolytė, gėlytės, krūmeliai ir kiti augaliukai. Nieko stebuklingo neveikiu...

Galbūt todėl, kad neturiu jokio ypatingo hobio, o gal aš toks žmogus, kuriam viskas, ką jis daro, yra hobis?“.