Artėja žinomiausias (pasak Rūtos) festivalis Europoje „Nepatogus kinas“: komandos rekomendacijos

Išdidžiu teiginiu apie žinomiausią festivalį Europoje (nes taip mano dizainerė Rūta) ar faktu, kad kas trečias (koordinatorės Juditos draugas) renkasi šį festivalį, dėmesį atkreipęs „Nepatogus kinas“ kviečia žiūrėti kritinį mąstymą aktyvuojančius filmus. 

O tam, kad žiūrovams festivalio programos gausoje būtų lengviau susigaudyti, komandos nariai pasidalino savo rekomendacijomis.

„Žmonės turi polinkį žongliruoti informacija. Kartais tai daroma kilniu tikslu – norint pagerinti pasaulį, o kartais siekiama įtartinų tikslų – klastoti pasaulį siekiant naudos. 

Tam tikrais laikotarpiais tai daroma itin aktyviai ir dabar Lietuvoje kaip tik gyvename tokiu metu – būsimų rinkimų įkarštyje. 

Tad festivalio kampanija norime pakviesti aktyvuoti kritinį mąstymą, skaityti ne vien antraštes ar paryškintus tekstus, bet ir tai, kas yra mažiau matoma, kas slypi skliaustuose ar po „žvaigždutėmis“, – sako festivalio „Nepatogus kinas“ vadovas Gediminas Andriukaitis.

„Nepatogus kinas“ primena, kad kritinį mąstymą puikiai lavina gera rinktinė dokumentika, tad komanda žiūrovams išrinko po vieną rekomenduojamą filmą ir festivalio renginį.

Festivalio koordinatorė ir programos sudarytoja Judita Ragauskaitė ragina leisti sau būti nustebintiems. 

„Komandoje dažnai svarstome, pagal ką žiūrovai renkasi filmus. Vieniems svarbus pavadinimas, kitiems – kritikų vertinimai, dar kiti net nesvarsto filmo nepažiūrėję jo anonso. 

O man patinka nieko nežinoti. Todėl stengiuosi pamatyti kuo daugiau filmų ir dažnai einu visiškai nežinodama, ko tikėtis. 

Dažnai tokie filmai ypatingai nustebina, tad vieną tokį ir norėčiau parekomenduoti – „Baliomanija“ (rež. Sissel Morell Dargis) pasakoja apie azarto ir spalvų pilną pogrindį. Beje, Kaune po šio filmo seanso vyks Brazilijos gatvių ritmų įkvėptas vakarėlis!“

„Nepatogaus kino“ programos vadovė Eva Sinicaitė filmą „Miško karta“ (rež. Virpi Suutari) rekomenduotų net ir ne Žemės gyventojams. 

„Būtina žiūrėti kuo didesniame ekrane, nes kameros darbas palieka didžiulį įspūdį – tai, su kokia meile nufilmuotas miškas ir žmogaus ryšys su juo. Jei reikėtų ne mūsų planetos gyventojui parodyti, kokia graži ta mūsų žemė, šis filmas tikrai būtų repertuare. 

Nors, žinoma, nėra viskas tik gražu – tą lobį kažkam reikia aktyviai saugoti, kitaip jo nebeliks. Bet bendros pastangos kursto žalią viltį“, – sako Eva. Beje, į vieną šio filmo seansų žiūrovus palydės miško maudynių sesija.

Jei reikėtų rinktis pamatyti tik vieną filmą, festivalio koordinatorė Emilija Statinaitė kviečia išvysti „Sudie, Tabarija“ (rež. Lina Soualem). 

„Tai – jautrus ir poetiškas pasakojimas apie palestiniečių šeimą, o labiausiai – apie jos moterų kartas, gyjančius ir gydančius jųjų santykius, patyrusius brandos, kultūros ir istorijos išbandymų. 

Žiūrėti šį filmą – tai liudyti kito gyvenimą ir jo tikrumą, galimybė išlaikyti nykstančią atmintį gyvą.“ 

Emilija taip pat kviečia nepraleisti per pasaulį keliaujančios parodos, atkeliausiančios ir į „Nepatogų kiną“ – ukrainiečių kūrėjų Sofijos Atlantovos ir Oleksandro Klimenkos „Ikonos ant šovinių dėžių“. 

Ši paroda lydės nacionalinę lietuvių filmo „Šventiesiems stebint“ (rež. Sergej Orlov) premjerą.

Festivalio programos sudarytojas Vladas Rožėnas žiūrovus kviečia į filmą „Fauna“ (rež. Pau Faus). „Viename kadre filmas sujungia žmogų kaip gamtos dalį ir žmogų kaip savęs paties kūrėją. 

Tai konkretaus laiko ir vietos portretas, atrodantis kaip koliažas, nes jo dėmenys neturėtų derėti. 

Bet visgi dera, – pasakoja Vladas, o paklaustas apie jam svarbiausią festivalio renginį, nedvejodamas rekomenduoja seminarą apie grėsmes Lietuvos saugumui. – Už šį renginį komandoje agitavau nuo praėjusios žiemos, kai pats dalyvavau panašiuose kursuose. Reikia įsisąmoninti, jog karo rizika reali ir kad tam reikia būti pasiruošus.“

„Nepatogaus kino“ įvaizdžio dizainerė Rūta Ivaškevičiūtė žiūrovams rekomenduoja animacinę dokumentiką „Mėlynas „Pelikan“ (rež. László Csáki). 

Ginkluoti buitine chemija ir citrinų sultimis, trys vengrai sugalvoja, kaip nemokamai apkeliauti Europą. 

Vienintelė bėda – planas veikia per gerai. „Šis filmas – galimybė pakeliauti tiek laiku, tiek forma, nors ir pritrenkia atkuriamo laikmečio absurdas. 

Filmas žavi savo raiška, o istorija taip smagiai sudėliota, kad pamiršti, jog ji – ne išgalvota, – sako Rūta ir taip pat ragina nepraleisti Neringos Rekašiūtės rengiamų fotografijos dirbtuvių po filmo „Aš dar ne tokia, kokia noriu būti“ (rež. Klára Tasovská).

Festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis ragina atkreipti dėmesį į filmą „Artėjant potvyniui“ (rež. Juan Palacios). 

„Melancholiškas, labai vizualus ir subtilaus humoro pilnas filmas, sukurtas su didele meile ypatingai vietai ir „mažiems“ jos žmonėms. 

Žiūrėdamas jį negalėjau negalvoti apie Rusnę“, – atskleidžia Gediminas ir taip pat ragina iš daugybės festivalio renginių nepraleisti filmo „Laimės agentas“ seanso, po kurio bus galima pasimatuoti savo laimės lygį kartu su psichologe Laura Rimkute.

Festivalis „Nepatogus kinas“ spalio 8–27 d. vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino teatruose, kiekvienų namų ekranuose, daugiau nei 400 bibliotekų ir net įkalinimo įstaigose.

Apie „Nepatogų kiną“ 

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. 

Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. 

Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. 

Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa MEDIA“, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo  bendradarbiavimo programa „LT AID“.