Aš – angelas, aš į tualetą nevaikštau ir visa, kas žmogiška – man svetima

Prisiminiau juokingas po internetą klaidžiojančias istorijas apie merginas, kurios, gyvendamos su vyrukais, negalėjo kelias savaites suvaikščioti į tualetą, nes gėdijosi ir drovėjosi. Tai anaiptol ne mitas. Šitas drovumas gali prikurti labai daug problemų gyvenime ir santykiuose.

Šis elgesys turi daug įvairiausių formų ir variantų, nuo jo dažniau kenčia moterys.

Viena bijo, kad vyrukas pamatys moterų higienos priemones.

Kita negali nueiti į tualetą, o ką, jeigu jis išgirs atitinkamus garsus?

Trečia negali pasirodyti vyro akivaizdoje be makiažo, dėl to atsikelia anksčiau, kad iki vyrui atsibundant spėtų pasigražinti.

Tas pats keistas drovumas skatina skubėti kuo anksčiau išsivalyti dantis, dėl ko švaruolė praranda saldžiausius rytmetinius vyro švelnumus ir bučinius. 

Panašių tarakonų galvoje gali knibždėti begalė.

Visus juos vienija vienas dalykas – neurozė, susijusi su nesugebėjimu priimti savęs, savo kūniškų reikalų ir elementariausios fiziologijos.

Pradiniame santykių etape mes, žinoma, labai stengiamės parodyti save iš pačios geriausios pusės, nustumdami į antrą planą viską, kas materialu, fiziologiška ir t. t., tačiau normalūs santykiai vystosi, plėtojasi, saldainių ir gėlių etapas pereina į bendro gyvenimo etapą. Kaip turint tokių neurozių organizuoti savo gyvenimą?

Žinau jau visai patologišką, tačiau visiškai realų atvejį, kai mergina dvejus metus gyveno pas vyrą, kentėdama po kelias dienas, o paskui staiga, po 3–4 dienų pabėgdavo į savo namus, kad suvaikščiotų į tualetą.

Vyras gali tapti pačiu artimiausiu žmogumi, artimesniu už giminaičius.

Jis matys jus pačiais įvairiausiais pavidalais ir ne pačiais geriausiais gyvenimo tarpsniais: sergančią, apsiverkusią, užtinusią po vakarėlio darbo kolektyve, besilaukiančią kūdikio, neskustomis kojomis.

Ir tai visiškai normalu. Ir normalaus vyro neapims siaubas, išgirdus, kaip kitame kambaryje, ar netgi lovoje, po antklode, pagadinote orą.

Jis nepabėgs sužinojęs, jog jums prasidėjo kritiškos dienos. Pabrėžiame: kalbama apie normalius, vidutinius statistinius vyrus.

Nes tarp vyrų irgi pasitaiko turinčių įvairių psichologinių problemų.

Norint palengvinti sau gyvenimą, vertėtų išsiaiškinti, iš kur tokios keistos jūsų baimės.

Dažniausiai jos ateina iš vaikystės.

Kreivas auklėjimas, nuolatinis kritikavimas, perdėtas tėvų reiklumas arba, priešingai – kai mergaitę sąmoningai augino kaip nežemišką princesę.

Tokią, kuri niekada negadina oro, o iš žarnyno tualete jai išplasnoja kvepiantys drugeliai.

Kitas žingsnis – priimti ir suprasti save, savo organizmą, kuris yra maksimaliai harmoningas, kurį gamta davė mums būtent tokį.

Su visais savo fiziologiniais ypatumais.

Ir paskutinis žingsnis, nors jis turi būti pats pirmas – nebijokite pasikalbėti apie savo baimes su partneriu.

Šitas pokalbis neatstums, priešingai – tik sutvirtins jūsų santykius ir pasitikėjimą vienas kitu.

Visiškai galimas daiktas, kad ir partneris kažkada jautė, o gal ir dabar jaučia panašius drovumo „priepuolius“.

Organizatorių nuotr.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder