Atlikėjas Deivydas Norvilas karantino metu dvejose šeimos sodybose kūrė planą B: dabar gyventi ramiau

„Karantino metu sodyba su visais rūpesčiais, kurie kažkam gali pasirodyti nemalonūs, mums buvo malonūs: prisiskaldyti malkų, užsikurti krosnį, iš šulinio atsinešti vandens. Vaikai praėjo įdomią mokyklą.

Nežinojome, kokia bus ši žiema, prisiruošėme daug malkų, mat per pandemiją baigėsi visi rezervai“, – „Žinių radijo“ laidoje „Įdėmiai klausom“ pasakojo D. Norvilas.

Kaip vaikai reaguoja laiką leisdami sodyboje? Deivis atviras: vaikai įpratę, kad vanduo bėga iš čiaupo, grindys šiltos, o sodyboje vanduo iš šulinio, tualetas lauke, tad sutinka, jog laikas sodyboje jiems nėra pats mėgstamiausias dalykas.

„Labai stengiuosi, kad tik jie būtų lauke, kad mėgautųsi, kad išeitų į mišką, nebūtų tik namie prie telefonų. Vasarą smagu, žiemą sunkiau, bet noriu tikėti, kad jiems tas patiks ir kažkada prisimins su malonumu“, – sakė atlikėjas.

Sodybą Zarasų rajone Norvilų šeima turi bene dešimt metų, joje karantino metu gyveno net ir šaltuoju metų laiku. Sodybą įsigijo, nors daug kas atkalbinėjo, net ir Renata, tačiau, Deivio žodžiais, ją pirko dėl vaiko.

Nors turėjo butą Vilniuje, norėjo pabandyti ir gyvenimą sodyboje.

Nuo artimųjų žinią apie naująjį pirkinį ilgai slėpė, žinojo tik tėtis, kuris atvažiuodavo padėti. D. Norvilas prisiminė, jog atvažiavusi mama, manydama, kad sodyba išnuomota, stebėjosi, kokia ji sena, o dar labiau ją nustebino žinia, kad tai  sūnaus pirkinys.

Sodyba gana sena, rąstinė, dviejų galų, namas nemažas, dviejų aukštų.

Deivis pripažįsta: nenori lįsti į remontus. Jei sodyba būtų senelio, ją renovuotų, bet dabar artimieji atkalbinėja, kam renovuoti, pigiau statyti naują.

Pašnekovas sutinka: renovuoti seną brangu. Ir tokių pavyzdžių yra: draugai norėjo sutvarkyti sodybos stogą, pradėjus tvarkyti, teko tvarkyti ir sienas, galiausiai, pamatus. Išties paaiškėjo, kad griauti ir statyti naują būtų buvę pigiau.

„Mes pirkome sodybą pagal savo kišenę, buvo nemaži pinigai, pirkau vietą, vienkiemis, iš visų pusių supa miškas. Atvažiavau ir pajutau, kad ten labai gerai“, – prisiminė žinomas atlikėjas.

Baimės gyventi vienkiemyje šeima neturi, gyvena su gamta.

Šeima nuolat gyvena Vilniaus rajone, šalia kaimynai, tad sodyboje yra kitaip. „Galbūt ateis jausmas, kai nebenorėsiu ten važiuoti, bet jis neateina.

Ten tiek naujų patirčių. Grybai, uogos, medžioklės – būtent nuo ten jos prasidėjo, – kalbėjo pašnekovas. – Turėjau nuotykį: į sodybą atvažiavo fotografuoti žinomo žurnalo komanda. Pamatau: įlekia mašina, iššoka „elektriniai“ žmonės, rūko visi, atrodo kaip hiperaktyvūs.

Mes irgi, matyt, pirmomis dienomis taip atrodome. Tau reikia laiko, laiko, laiko. Kai miesto velniai išbėgioja, tu pradedi girdėti.

Manęs prašo: „gal įsijunkime muziką, taip tylu.“ Paklausyk, žmogau, kas darosi. Žmonės nebemoka gyventi tyloje, jie įpratę nuolat gyventi triukšme.“

Naujasis šeimos pirkinys – kita sodyba, esanti netoli nuo dabartinės, vos už 5 kilometrų. Kaip pasakojo Deivis, jie vis pravažiuodavo šabakštyną, pamatė telefono numerį, pasidomėjo, susiderino kainą ir įsigijo. Tvarkydami pirmąją sodybą, visus darbus fotografavo, mat labai smagu matyti rezultatą, tas motyvuoja.

„Tik išdidžiai skamba: „įsigijome antrąją sodybą“. Įsigijome sudegusį namą, ant jo augo rimti beržai. Visą šabakštyną tvarkėme, kartais padėti atvažiuodavo draugai, tėvai“, – pradžią prisiminė atlikėjas.

Jo žodžiais, su žmona pardavė vasarą sodybos valymui.

Viską darė rankomis, nors yra paprastesnių būdų, nebūtinai dirbti tik pjūklu ir kirviu. Sodyboje išlikę pastatų pamatai, avarinės būklės pirtis.

Kone pagrindinis darbas šįmet buvo teritorijos valymas ir šakų tampymas. Kol kas sklypas jau išvalytas, anot Deivio, malonu matyti, kad prisidėjai prie to, kas pasikeitė. Turimi įrankiai, pašnekovo žodžiais, buvo jų pranašumas.

Kam visko reikėjo? „Tai buvo mūsų neva planas B. Svaigome apie sodybos nuomą, kol kas išvalėme kiemą ir nežinome, ką toliau darysime. Zarasų kraštas – tarsi miegantis milžinas. Ten nuostabus kraštas, vieną dieną viskas sprogs. Ateis laikas tam krštui kaip atėjo Anykčiams, Birštonui ar Druskininkams.

Svarstėme apie kaimo turizmą, nes matėme, kad perka sodybas. Prasti mes verslininkai, bet darbštūs. Darbo nebijome. Kas bus, parodys laikas. Vieta graži, įdomi. Sulaukiame nemažai turistų. Užklysta žmonės, nedidelių miestelių žmonės puikūs“, – kalbėjo D. Norvilas.

Pradžioje, anot jo, jie taip pat buvo panašūs į miesto žmones, kurie su kaimynais paprastai nesisveikina. „Bėgome iš miesto į sodybą, norėjome pabūti su savimi, bet ateina laikas, kada įvairios aplinkybės priverčia susipažinti su kaimynais“, – kalbėjo pašnekovas.

Viena Deivio svajonių – auginti elnius ar danielius, bet kol kas žada pradėti nuo trijų avių.

„Mano draugas paklausė, ar supranti, kad už tą sumą, už kurią įsigijo sodybą, gali nuvažiuoti į bet kurią, tik sutvarkytą, nupjauta žole, pakūrenta pirtele. Bet ar čia lietuviškas godumas, kodėl būtinai mano. Nežinau“, – svarstė atlikėjas.

Nė vieno daikto ar baldo sodyboje nėra naujo, viskas atiduota. Šaldytuvas, virtuvinis komplektas, sovietinės spintelės. Namas nėra ištaigus, tad į naudotus daiktus šeima nespjauna.

Anot Deivio, jis gali genėti medžius, pjauti žolę, bet jei reikėtų stogą keisti, to nedarytų, mat visus darbus turi atlikti meistrai.

Deivis socialiniuose tinkluose retai pasisako aštriomis temomis. Jis teigia nematantis tam reikalo, nors savo nuomonę turi, tačiau kitiems jos piršti nenori.

„Aš niekam nieko neįrodinėju, nebijau pasakyti, kad nežinau. Aš nuomonę turiu, bet nemanau, kad reikia ją piršti kitiems. Žmonės mėgsta rėkti, aiškinti, bet klausyti mes nebemokame.

Kodėl ne namas ant jūros kranto? Baigęs studijas likau Vilniuje, į pajūrį būtų labai toli važiuoti su šeima. Į pajūrį važiuojam pas tėvus. Tai mano gimtasis miestas.

Aš norėčiau ten būti, kaip ir Priekulėje, kur prabėgo mano vaikystė. Ar senatvė Vilniaus krašte, labai abejoju“, – kalbėjo pašnekovas.