Atostogų skoniai tarpukariu: kefyras, dešrelės ir „amerikoniški“ ledai

VE.LT

2025-09-14 07:17

Kas šiandien mums atrodo įprasta vasarą – ledai ar limonadas – tarpukariu dar tik buvo naujovė. O tuo metu būtinas gėrimas galėjo būti… kefyras, o tikras vasaros hitas – bulvės su rūgusiu pienu.

Miestiečiai traukė į kaimus ragauti šviežio maisto: sūrio su medumi, virtinukų su mėlynėmis ar net šaltų vaisių sriubų.

Kaimo vasara. Miestiečiai traukė į kaimus ragauti šviežio maisto: sūrio su medumi, virtinukų su mėlynėmis ar net šaltų vaisių sriubų.

Prelatas Maironis Kaune savo sode augino smidrus, kukurūzus ir net saldžiąsias bulves – anuomet daug kam jos atrodė „gyvulių pašaras“.

Rašytojas Balys Sruoga su šeima į vasaros poilsį kaime važiuodavo motociklu… net 300 kilometrų!

Tarpukario kulinarinės knygos siūlė vasarai šaltą vyšnių sriubą – virta vyšnių sultis reikėjo užpilti ant džiūvėsių arba makaronų „skrylių“, atšaldyti ir patiekti kaip gaivų desertą.

Kurortų madų sūkurys

Birštone veikė net kefyro paviljonas, apie kurį spauda rašė: „Padarė nemažą konkurenciją kurorto bufetui.“

Kefyras buvo laikomas sveikatos eliksyru – gydytojai jį išrašydavo vietoje gazuoto vandens.

Palangoje prie jūros stovėjo saldainių kioskeliai, o tikra sensacija tapo „Pienocentro“ pristatyti „amerikoniški ledai“.

Per dieną jų parduodavo apie 10 tūkstančių porcijų, o reklamos žadėjo: „Lengvai virškinami, nekeliantys jokio pavojaus peršalti!“

Dešrelininkų invazija

Apie 4-ąjį dešimtmetį Kauno gatvėse pasirodė baltais chalatais vilkintys „Maisto“ dešrelininkai.

Karštos dešrelės su bandelėmis ir garstyčių kalneliu kainavo 25 centus ir buvo pardavinėjamos iš specialių karšto vandens dėžių, pakabintų ant kaklo.

Spauda rašė, kad vos pasirodžius dešrelininkui minia tuoj pat jį „apspiesdavo kaip bites medų“.

© Parke ant suoliuko sėdi du vyriškiai ir perka ledus iš „Pienocentro“ ledų pardavėjo. Pardavėjas turi pasikabinęs dėžę su užrašu „Pieno centro ledai“ | Š. Bajero / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Nepakeičiamas rūgpienis

Rūgpienis su bulvėmis buvo mėgstamiausias net visų trijų tarpukario prezidentų patiekalas.

Tačiau paradoksas – miestiečiai jo gaudavo lengviau nei kaimo gyventojai.

Kaip vienas keliautojas iš Amerikos stebėjosi: „Kaime rūgusio pieno nebegaunu, o Kaune atrodo, kad net Nemunas juo teka!“

Vadinamasis „pieno šampanas“ buvo gaminamas paprastai – pieno išrūgos praskiedžiamos vandeniu, įdedama cukraus ir mielių, paliekama keletui dienų. Rezultatas – lengvai putojantis, gaivus vasaros gėrimas.

Taigi tarpukario vasaros meniu jungė sveikatinimosi idėjas, vitaminų troškimą ir… silpnybę saldumynams.

Net grūdinti vasarotojai, pasisotinę kefyru ir daržovėmis, retai atsilaikydavo prieš saulėje tirpstantį „Birutės“ šokoladą, burbuliuojantį pieno šampaną ar spindinčius „amerikoniškus“ ledus.