Bulvaras: Smuikai, „tašės“ ir lietuviškas genas: kodėl mes Epšteinui patikome labiau nei latviai?

Kol kaimynai latviai Epšteino dokumentuose paminėti varganus 500 kartų, lietuvaitės ten sumirgėjo net 1300 sykių. Tad oficialiai skelbiame: mūsų merginos ne tik trigubai gražesnės, bet ir trigubai verslesnės už kaimynes.

Vilnius prieš Kauną: Maldaknygė ar „Hermes“?

Statistika negailestinga: Vilnius Epšteino sąrašuose minimas 1100 kartų, o Kaunas – vos 60. 

Išvada aiški: Kaunas vis dar spinduliuoja savo „vidiniu sielos grožiu“, kurį konvertuoti į firminę rankinę sekasi sunkiai. 

Kaunietės, matyt, vis dar vaikšto su maldaknygėmis, o vilnietės – praktiškesnės: jos žino, kad geras smuiko tiuningas Niujorko apartamentuose yra geriau nei drėgnas rūsys Žirmūnuose.

Po puodu saugu, bet nuobodu

Lietuva dabar vaidina didįjį moralės teismą. „Ajajai, koks baisus tas Džefris!“ – rėkia portalų antraštės. Bet būkime atviri: mes tiesiog pasivogę po puodu. Visame pasaulyje pedofilų tinklai egzistuoja, o pas mus – tik „geros genetikos“ gražuolės, kurios viską pasiekė „sunkiu darbu“.

Tas sunkus darbas dažnai primena stebuklinę pasaką: mergina iš kaimo staiga atsiduria Dubajaus viloje ar Niujorko lofte, o jos veidukas žurnaluose švyti ne nuo botokso, o nuo „gero vandens“. 

Mes, lietuviai, turime nuostabų gebėjimą ignoruoti dramblį kambaryje, kol tas dramblys neperka mums „Prada“ rankinės, brangesnės už vidutinį butą provincijoje.

Profesija – kaulytojas 

Lietuva turi senas „kaulijimo“ tradicijas. Tarybiniais laikais kaulijome džinsų iš dėdžių Amerikoje, vėliau elitas puolė prie Soroso fondų kaip bitės prie medaus. Tad kodėl turėtume stebėtis vienu kitu renginių organizatoriumi ar balerina, kurie priėmė Epšteino dolerius?

Mūsų savigarbos saugikliai perdegė dar tada, kai supratome, jog pažintys yra valiuta. Jei kaimynystėje keistas dėdė dalina saldainius – subėga viso rajono vaikai. Jei milijardierius nuteistas už pedofiliją dalina milijonus – subėga visas Vilniaus elitas. 

„Jei duoda – imk“, – sako lietuviška išmintis. O jei tas „dėdė“ vėliau palieka testamentu 3 milijonus dolerių – tai jau nebe skandalas, o „sėkmės istorija“, apie kurią laidos vedėja kalbės virpančiu iš pagarbos balseliu.

Lietuvoje prestižas yra sudaiktintas iki „tašės“. O už gerą „tašę“ mes pasiruošę atleisti bet kokį pikantišką mecenato „trūkumą“. Svarbu, kad su kaimynais sveikinasi ir pinigų negaili.

Šaltinis: Parengta pagal viešai aptariamus Dž. Epšteino dokumentus

P.S. Neturintiems humoro jausmo skaityti „Bulvaro" skiltį griežtai draudžiama