Daugiau nei 600 metų skaičiuojantis ąžuolas stebina iki šiol: išgyveno audras, žaibus ir gaisrą

Denisas Nikitenka: Geriau suvoki, kodėl būtent ąžuolai buvo laikomi šventais

Vakar jo viduje visa šeima slėpėmės nuo užklupusios liūties. Vienas įspūdingiausių gyvenime lankytų ąžuolų. Nemirtingas. 

Senolis mena Vytauto Didžiojo laikus ir skaičiuoja per 600 metų. Plokščių kaimelio Kretingos rajone lankose stūksantis ąžuolas su neįtikėtinai dramatiška istorija. 

Šis medis pirmiausiai žymi kuršių alkvietę, nes greta galiūno praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo aptiktas apeiginis akmuo su dubeniu. 

Jį dar spėjo nubraižyti Kretingos kraštotyrininkų patriarchas Ignas Jablonskis; aukurą susprogdino melioratoriai. 

Nuo XIX a. išdrevėjusiame kamiene buvo įkelta koplytėlė su šventųjų skulptūromis. Juodupio pakrantėje stūksantis ąžuolas nuo seno buvo laikomas stebuklingu, šventu, globojamas vietos bendruomenės, prie jo rengiamos šventės, susibūrimai. 

Medžio viršūnę nulaužė vėtra. Žaliavo. 2012-aisiais trenkė žaibas. Nesudegė. Tačiau labiausiai šį galiūną išgarsino 2015-ųjų liepos 6-oji, karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. 

Plokščių kaimo gyventojai su siaubu išvydo, jog žaibas trenkė tiesiai į medžio šerdį, užsidegė išdrevėjęs kamienas. 

Juodupis – išdžiūvęs, todėl bendruomenė nešė kibirus vandens iš namų, lėkė per laukus gesinti įžymybės. Vėliau išvydo, kad nuo žaibo smūgio iš ąžuolo drevės iškrito koplytėlė su švč. Mergele Marija. 
„Koplytėlės langelis – lyg išspirtas, tačiau stiklas – nesudužęs.

Mistika“, - pasakojo viena iš tos dienos liudytojų. Žinoma, buvo pokštaujama, kad Perkūnas taip atkeršijo karaliui Mindaugui, kuris pirmasis apkrikštijo Lietuvą. 

O vietiniams buvo nejuokinga: manyta, kad žaibas ir ugnis pražudė senolį. Sunaikino šventąjį medį. O jis ir toliau krečia šposus: 

Dievai žino, kaip, bet sugebėjo atsigauti, nors visas jo kamienas iš vidaus – vien anglys. 

Šiandien ąžuolas puošiasi žaliais lapais, atrodo gyvybingas. 

Žmonės nuo seno mitologizavo žaibo trenkto ąžuolo medieną. Tokios pliauską ar nuoskilą naudojo, kai mėždavo mėšlą laukuose, rišdavo po vežimu. Buvo tikima, kad Perkūno trenktas medis yra ypatingas ginklas prieš požemių valdovą Veliną. 

Išvydęs tokį nesunaikinamą medį dar geriau suvoki, kodėl būtent ąžuolai buvo laikomi šventais, semiamasi iš jų stiprybės, meldžiamasi bei prašoma Dievų užtarimo. 

Ir pabaigai: kai lankiau šį medį prieš dešimtmetį, jo aplinka buvo kitokia, sutvarkyta, su medine tvorele. Nebėra koplytėlės – nebesirūpinama ir ąžuolu. 

Įdomiai.