To skilčiai parašytame laiškelyje klausė ponas Liudvikas: „Kiek stebėjausi, kai naujametę naktį, bent jau tuomet, neišgirdau, kad jau tuoj, tuoj mirsiu, nes pandemijos žiedas griebia už gerklės, o jei jau pandemija nenugalabys, vis tiek galas man ir palikuonims, nes tą “darbą" pabaigs pabėgėliai.
Su žmona laukdami pareinančių 2022-ųjų bent jau dėl to pasidžiaugėme. Nes daugiau kuo, sėdint prie TV ir nervingai spaudant pultelio mygtukus, - gal kitas kanalas ką nors vertesnio parodys? - džiaugtis nebuvo dėl ko.
„Vertybės“ buvo beveik vienodos - keli klausinėtojai, keli atsakinėtojai ir neva iš kažkur ataidintys plojimai. Nesupratom, dėl ko - nei šmaikštūs, nei giliamintiški. Tokie pat, kaip kasdieninėse be skaičiaus pokalbių laidose.
Na, visai panašiai, kaip dabartinio jaunimo nepažįstamose „Ogonioko“ laidose. Anuomet informacijos stokojantiems „sovietikams“ tie „ogoniokai“ buvo bent kokia atgaiva nuo pieno primilžių, prikultų javų tonų.
Atvirai pisipažinsiu, o žmona galėtų ir paliudyti, - pradėjau įtarinėti, kad lietuviškų TV kanalų prodiuseriai, reporteriai vogčia tų „ogoniokų“ prisižiūri ir, kurdami šventines laidas, braido jau seniai išmaurotomis brydėmis.
Sakysit - o ko sėdim namuose, ko neinam į žmones? Tai kad koncertų salėse - tos pačios televizinės „dyvos“ ir „dyvai“. Ko jau praturtėtume? Tik nubiednėtume bilietus ir dar būtinai po taurę putojančio vyno pirkdami už beveik trijų butelių kainą. Na, žiūrint kokio to putojančio. Bet naujametį vakarą prastas gerklėje stringa. Tiek to su 2022 pasitikimo ceremonijomis.
Man baisiausia buvo, kad sausio 1-ąją VISI TV ir radijo kanalai sugrįžo į senas vagas - pandemija, migrantai, galimybių pasai... Ir bauginimai - mirtis už kampo.
Tad ir nejudėjome su žmona iš namų ir sausio 1-ąją. Klausėmės tų bauginimų, pagrūmojimų. Junginėdami kanalus, dar ir rusų filmų nuotrupas pamatėme, nes žiūrėti nuo pradžios iki galo - ne mūsų jėgoms.
Ankstesniais metais bent pasijuokdavome iš Bridžitos Džouns nuotykių ar pasidžiaugdavome laimingomis meilės pabaigomis filme su visa kino žvaigždžių plejada „Tegyvuoja meilė“. Per šventes pašykštėta ir jų.
Toks kažkoks liūdesio liūnas. Nežinau - gal tik mudviem su žmona? Gal slėgė ir tai, kad vaikai su šeimomis iš tolių toliausių neaplankė... Tai ir kėpsojom akimis į televizorių įsisiurbę. O jame - jokio optimizmo. Net dirbtinio ar plastmasinio. Tiesa, plastmasės eglučių, apkarstytų kinų gamybos blizgučiais, buvo gal ir per daug.
Jeigu bus lemta sulaukti dar ir kitų naujųjų, gal reikės pasirūpinti kokia kelione į šiltus kraštus. Gal iš tenykščių medijų nei matysime, nei girdėsime bauginimų", - planavo p. Liudvikas.
O kaip Jūs pasitikote 2022-uosius?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą