Gyvenimas - kaip Kilimandžaras: užkopus dairomasi aukštesnio kalno
(1)Klaipėdos pašonėje esančiam verslui vadovaujantis vyras sako, kad kopimą į kalną galima palyginti su darbu ir asmeniniu gyvenimu - ir vienur, ir kitur reikia siekti dar geresnių rezultatų, tačiau ne mažiau svarbu ir balansas - būtina justi saiką ir žinoti, kada sustoti.
Tadai, kaip save pristatytumėte viešajai erdvei?
Šiuo metu esu vienos iš SBA grupės įmonių vadovas, bet bendrai darbinė patirtis yra labai įvairi - nuo politikos iki pardavimų, pirkimų, gamybos ir logistikos.
Ir mano, ir kompanijos vertybės koreliuoja - tai aistra laimėti, atradimų lyderystė, šeimininkiškumo jausmas. Stengiuosi jomis vadovautis kasdien tiek darbe, tiek ir gyvenime, o atradimų lyderystė skatina imtis vis naujų iššūkių.
Prieš kelerius metus nuėjau piligriminiu Šv. Jokūbo keliu iš Porto į Santiago de Compostela miestą, po metų - Camino Primitivo. Tikslas tas pats, bet jau iš kitos vietos - Oviedo miesto Šiaurės Ispanijoje.
Pernai savo 42-ojo gimtadienio proga „Vilties bėgime“ nubėgau savo pirmąjį maratoną (42,195 km - aut. past.), o vasarą per šešias dienas įveikiau Tour du Mont Blanc - įspūdingo grožio 165 kilometrų ilgio kelią aplink vieną aukščiausių Europos viršūnių.
O šiemet - Kilimandžaras?
Po žygio Alpėse bičiulis paklausė - koks iššūkis kitiems metams? Tuomet dar neturėjau aiškaus plano, todėl jis pasiūlė Kilimandžarą. Kokia buvo pirma reakcija? Tikrai ne!
Kodėl?
Neturiu alpinizmo įgūdžių, reikiamo fizinio pasiruošimo, įrangos, todėl kopimas į aukščiausią Afrikos viršukalnę (5 895 m - aut. past.) man, žmogui, kuris nėra tam pasiruošęs, atrodė kaip neįmanoma misija.
Pirmoji reakcija tokia ir buvo - atmetimo. Tačiau per tam tikrą laiką su ta mintimi susigyvenau, pagalvojau - kada, jeigu ne dabar? Ir kai kitą kartą susitikau su tuo bičiuliu, jam pasakiau, kad bandom.
Tai unikalus kalnas, aukščiausia vieniša viršukalnė - juk dažniausiai jos yra iškilusios kalnų grandinėse, kalnynų dalys. O čia - vienas kaip pirštas, stūkso kone vidury Afrikos. Beje, tai ugnikalnis.
Ar pajutote tą momento lūžį, kai sprendimas dėl kopimo jums pačiam tapo aiškus?
Jeigu tai būtų buvęs pasiūlymas kopti į Everestą, tai, ko gero, ir dabar atsakyčiau, jog tam dar nesu pasiruošęs.
Bet apie Kilimandžarą paieškojau informacijos internete ir supratau, kad techniškai kopimas į šį kalną nėra toks sudėtingas. Pagrindinė problema, kad tokiame aukštyje deguonies kiekis ore yra perpus mažesnis nei jūros lygyje, o tai sukelia aukščio ligą, kurios simptomai pasireiškia nuo galvos skausmo, pykinimo bei nuovargio iki sunkesnių formų, tokių kaip smegenų ar plaučių edemos, todėl geriau nerizikuoti ir vartoti aukščio ligos simptomus sušvelninančius vaistus.
Ne veltui prieš kopimą yra aklimatizacija ir nerekomenduojama įveikti didesnio kaip 1000 metrų aukščio per vieną dieną.
Ar tai įmanoma?
Pačiam buvo sunku tuo patikėti, bet pasirodo - taip. Paskutinėje stovyklavietėje teko susitikti su greičiausiai į Kilimandžaro viršūnę užkopusiu afrikiečiu - jis viršun ir žemyn subėgiojo per 8 valandas ir 36 minutes.
Įprasta kelionės į Kilimandžarą trukmė - 5-9 dienos. Mes į viršų kopėme penkias dienas, iš jų viena buvo skirta aklimatizacijai. Dieną leidomės žemyn.
Žiūrint į kalno nuotraukas, jo šlaitai atrodo tarsi identiški ir labai lygūs. Ar taip ir yra?
Tai ir yra viena iš šios kelionės metu išmoktų pamokų - tai šiek tiek apgaulingas vaizdas. Pirmos keturios dienos, kol pasiekėme maždaug 4,7 kilometro aukštį, išties atrodė kaip nesunkus pasivaikščiojimas, oras buvo geras. Tanzanijoje tuo metu buvo apie 29 laipsniai šilumos, kylant į kalną palaipsniui vėso, o viršūnėje jau buvo 15 laipsnių žemiau nulio.
Taigi, pirmas keturias dienas, kol dar gauni pakankamai deguonies, jėgų užtenka ir nejauti nuovargio, todėl esu tikras, kad daugelis iš mūsų įveiktų šį etapą.
Smagumai prasideda po paskutinės stovyklavietės - į ją atvykę nusnaudėme kelias valandas, užkandome ir apie vidurnaktį leidomės į viršų.
Kodėl vidurnaktį?
Kad spėtume iki saulėtekio, kai viršūnėje vaizdas yra įspūdingiausias, labai gražu. Tikrai verta, bet pagal tokį planą per dieną tenka dvi nemažos kopimo atkarpos, nuovargis, išretėjęs deguonis ir aukščio liga, tenka skaičiuoti žingsnius: su bičiuliu taip ir darėme - einame 50 žingsnių ir ilsimės. Tuo momentu aiškiai matai galutinį savo tikslą, bet ir jauti, kad jėgų pasiekti jį reikia vis daugiau.
Jeigu įmanoma - ar galima apibūdinti jausmą, patiriamą vos užkopus į viršūnę: pasiekus tikslą, kuriam reikėjo pasiryžti ir ilgokai ruoštis, o dar ir pats kopimas pastangų reikalauja.
Jausmas žodžiais sunkiai nusakomas. Visus patirtus sunkumus atperka ta akimirka kai pasieki viršūnę, pasitinki tekančią saulę ir apsidairęs pamatai nepaprasto grožio vaizdus.
Bet turiu pripažinti, kad jausmai - dviprasmiški. Viena vertus, pajunti palengvėjimą: aš padariau tai, ką planavau devynis mėnesius, kam ruošiausi ir ko šiek tiek bijojau.
Tačiau peršasi ir kita mintis - o kas toliau? Koks kitas iššūkis, kokia kita viršukalnė, trasa ar dar kažkas? Ko toliau siekti? Įgyvendinus vieną tikslą, prasideda kito iššūkio paieškos.
Čia įžvelgiate kažkokias paraleles su savo gyvenimu?
Vienareikšmiškai. Juk gyvenime nuolat stengiamės siekti savų tikslų - geresnės pozicijos darbe, gražesnių namų, geresnio automobilio, įspūdingesnių kelionių, darnesnių santykių šeimoje ir kiekvieną kartą po įgyvendinto tarpinio tikslo pagalvojame: ko dar reikia, kad gyvenimas būtų visavertis?
Man labai patinka mintis, kad laimingas žmogus tas, kuris moka džiaugtis tuo, ką turi, todėl siekiant tikslų reikia išmokti sustoti ir pasidžiaugti akimirka prieš keliaujant toliau.
Man labai patinka mintis, kad laimingas žmogus tas, kuris moka džiaugtis tuo, ką turi, todėl siekiant tikslų reikia išmokti sustoti ir pasidžiaugti akimirka prieš keliaujant toliau.
Kaip manote - ar jums pavyksta išlaikyti tokią pusiausvyrą?
Stengiuosi rasti balansą, suderinti šeimą, darbą, pomėgius. Ir tikrai esu labai dėkingas savo šeimai, nes dėl mano iššūkių žmonai kurį laiką tenka būti be vyro, o dukrai - be tėvo.
Suprantu, kad jos dėl to nerimauja, ypač išsiruošus į tokias keliones, kaip į Kilimandžarą, nes šalis nėra pati saugiausia, gatvėse prie svarbesnių objektų ar bankų gali pamatyti automatais ginkluotus apsaugininkus.
Yra visokiausių rizikų. Bet šeima yra susitaikiusi su mintimi, kad man tų iššūkių reikia, kad tai mano gyvenimo varikliukas - eiti, siekti, sužinoti.
Ko išmokote būtent iš pastarosios kelionės - kopimo į aukščiausią Afrikos viršūnę?
Kartais pats savęs paklausiu - kodėl tai darau? Visų pirma todėl, kad tiek sau, tiek ir kitiems parodyčiau, kad „neįmanoma“ yra tik mūsų galvose.
Reikia tik pradėti daryti ir judėti savo tikslo link ir svajonės taps realybe. Tai pasitvirtino ir šios kelionės metu - tai, kas iš pradžių atrodė kaip neįveikiamas tikslas, dabar virto gražiais prisiminimais visam gyvenimui.
Dar vienas dalykas, kuris motyvuoja - tai savo vidinių baimių įveikimas. Ko gero, kiekvienas kartkartėmis savęs paklausiam - o kas, jeigu nepavyks?
Todėl labai sunku kažko naujo imtis. Bet sėkmė lydi tuos, kurie eina ir bando, kartais krenta veidu į purvą, randa jėgų pakilti ir eiti toliau. Kiekvieną kartą įveikus savo vidinę baimę sustiprėja motyvacija siekti daugiau, keltis naujus tikslus.
Tai kur toliau?
Taip jau yra, kad kiekvienas įveiktas iššūkis generuoja naujus tikslus, todėl jau dabar galvoje sukasi net keletas minčių. Viena iš jų - noras įkopti į beveik septynių kilometrų aukštyje esančią aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę Akonkagvą, į kurią neseniai įkopė keliautojas Aurimas Valujavičius.
Šios kelionės metu prieš pat viršukalnę susitikome su 17-mete inde, kuri yra jauniausia mergina pasaulyje, užkopusi į septynias aukščiausias Žemės viršukalnes, kiekviename žemyne po vieną.
Pagalvojęs apie jos pasiekimus supranti ir imi galvoti, kad visa tai įmanoma ir tau pačiam. Pagalvoju apie tai, nors suprantu, kad tam reikėtų kur kas daugiau pasiruošimo bei planavimo.
Pasaulyje yra ir daugiau žmonių, kurie net nesupranta savo potencialo arba juos nuo svajonių siekimo stabdo vidinės baimės. Ką jiems patartumėte?
Nebijoti, atrasti savyje drąsos, kurios mes visi turime. Jei tuo abejojate, paklauskite savęs - o kas blogiausio gali atsitikti, jeigu pabandysiu? Blogiausiu atveju nepasiseks. Na ir kas? Galima bandyti dar kartą. Nes tik tas, kuris nueina per toli, sužino, kaip toli iš tiesų gali nueiti.
Blogiausiu atveju nepasiseks. Na ir kas? Galima bandyti dar kartą. Nes tik tas, kuris nueina per toli, sužino, kaip toli iš tiesų gali nueiti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą