Gyvenimas pro langą: Išpustyta smėlio krūvelė

213 - oji istorija, balandžio 8, ketvirtadienis

Klausausi paukščių, ne, ne choro, tik ansamblio, ir atklysta dainelė iš vaikystės, gal net iš darželio: "Garnys, garnys tur ilgas kojas. Lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, ilgas kojas kad turėčiau". Na, toks ratelis, susikabinus rankomis, ir vasnojimas  jomis kaip sparnais. Darželinė, o gal jau ir mokyklinė mankštelė pradinukams. Ne, garnio pro langą nematau. O dainelė murmelė atklydo...

Vėl "įkrentu į memuarus". Šį kartą į Venecijos bienalės 2003 - aisiais, kai Grand Prix buvo suteiktas Liuksemburgo nedideliam paviljonui. Nebuvo jame nei grandiozinių erdvių, nei chorų, nei smėlio pliažų. Tebuvo video: dykumoje išdygsta vienas žmogus, šluojantis smėlį į krūvelę. Randasi kitas, irgi šluojantis smėlį į savąją krūvelę. Po to randasi vis daugiau tų smėlio šlavėjų, kol jais užsipildo visas ekranas. Su savomis sušluotomis smėlio krūvelėmis. Ir staiga žmonės išnyksta. Jų sušluotas krūveles išpusto vėjas. Ir - vėl viskas iš naujo...

Tai štai - balandžio viduryje eisiu vakcinos antram dūriui. Ir kažkaip įsivaizdavau - būsiu laisva kaip koks vėjas skraidyti. O epedimiologė per radiją man aiškina: gal ir būsiu laisva skraidyti ir neužsikrėsti, bet nebūsią jokių garantijų, kad pati galimai nebūsiu viruso platintoja. Viens.

Jau žadama - netrukus vaistinėse bus galima įsigyti testus. Bet, pasitęstavęs namuose, negalėsi būti garantuotas, kad tikrai esi sveikas. Nes jau kitą, o gal už kelių dienų paaiškės - susirgai. Nes besitestuodamas buvai inkubacinis. Du.

Tie žadami įvesti vakcinacijos pasai irgi dar nieko nereikš. Net jei testuotis buvai nužirgliavęs ar nuvažiavęs į mobilųjį testavimo punktą. Gavęs atsakymą per 5 - 6 dienas, vėlgi nebūsi garantuotas, kad per jas neigiamas rezultatas nebus virtęs teigiamu. Trys.

Žodžiu, smėlio krūvelės išpustomos vėjo. Arba tas Sizifas, ridenantis akmenį į kalno viršūnę. Išlietas prakaitas, išeikvotos jėgos nieko nereiškia, nes akmuo - vėl į pakalnę.

Kaip jau buvau ne kartą prisižadėjusi - karantininiam cikle "Gyvenimas pro langą"  nesikišiu į visokius vakserių ir antivakserių ginčus ir net karus, sąmokslų ir mokslų teorijas, VBS (viena babcė sakė) "agentūrų" vienokius ar kitokius pranešimus, puldama komentuoti ir kirviais ar dalgiais mojuoti. Ir, atrodo, to pažado laikiausi. Bet po epidemiologės, tituluotos epidemiologės, pranešimo subliuškau kaip koks balionas ar pradurta automobilio padanga.

Besiskiepydama maniausi jau jau tuoj būsiu toji banda, kuriai nebebus ribojimų susitikti, keliauti, be ypatingų baimių čiuožti į parduotuvę. Pagal tos tituluotos epidemiologės pranešimą, atrodo, tupėsiu kaip tupėjusi savo kamaroje.

Ne, į neviltį nepuoliau. Atrodo, jau esu susitaikiusi su "nauja realybe". Tik va - gaila tos sušluotos smėlio krūvelės, kuriai išsklaidyti teprireikė vieno, gal ir nedidelio, vėjo gūsio.

...Šluosiu iš naujo? Turbūt, nes jau esu banda... Bandysiu šluoti optimizmo krūveles, kurių gal neišpūstys vėjai niekadėjai. Kaip kokioje Sacharoje, keliaujant džipais per smėlio audrą - burnoje girgžda smiltelės, fotoaparatas jomis užsikišęs stringa, bet mes kvatojame ir džiūgaujame, pajutę, kas yra gyvenimas dykumoje. Ir dar džiūgaujame, kad tai laikina. Nes grįšime į įprastinę gimtinės oazę. Tegul su darganomis, šlapdribomis, bet ir tokiais viliojančiais pavasario žalumos įvairiais atspalviais.

Gražios dienos. Kad ir su vėjo gūsiais mintims išblaškyti...      

Raktažodžiai
Sidebar placeholder