Pro langą - tokia spalvota dangaus poezija: rūstokas sunkokų debesų sluoksnis primargintas baltais debesėliais. O kažkur, Vakarų linkme - žydrai žalsvas ir giedras "kavalkas". Gal būt net virš Melnragės. Girdžiu zylių treles. O stebimuose inkiluose taip jokie paukštuliai ir neapsigyveno...
Nesu ypatinga poezijos fanė. Nelabai seku, kas ten ir kaip poetų pasaulyje vyksta. Bet jeigu kuris "pakabina" kad ir vienu eilėraščiu, o kartais tik viena eilute, kaip ir V. Mačernio "Praeinančiam pasaulyje praeisiu", tai "užkimbu" taip, kad puolu narplioti, kodėl tuo vienu eilėraščiu, o kad ir viena eilute suvirpino širdį ir išjudino smegeninę. Pasiraususi po poeto biografiją, sąmones ir pasąmones dažnai atrandu, kodėl kaip kokia arfa išjudino jausmų stygas.
Taip man nutiko ir su Vytautu Mačerniu. Jį karo metais lydėjo sudėtingi išgyvenimai. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Jis ir jo mylimoji jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko.
Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Lietuva vėl buvo okupuota. Man iki šiol neaiški istorija su sviedinio skeveldra, nutraukusia Mačernio gyvenimą. Tai labai susidomėjau išgirdusi - Aldona Ruseckaiė parašė romaną apie jį "Dūžtančios formos". Romanas yra romanas, bet biografijos motyvais. Gal aptiksiu ir išaiškinimą, nuo kieno paleisto sprogmens toji skeveldra buvo...
Poetas Vytautas Mačernis (1921-1944), gyvenęs vos 23 metus, savo vizionieriška poezija įėjo į lietuvių literatūros klasiką. Jo poezija įveikė laiko išbandymus. Duok Dieve visiems poetams ar tik save jiems prisiskiriantiems...
Ką gi, turiu poreikį eiti pas praciškonus į koplyčią Velyknakčiui. Kelis kartus buvau. Kaskart iš šventovės išeidavau lyg naujai užgimusi, lyg ir prisikėlusi iš dvasinio apmusyjimo.
Toji prietemoje skendinti bažnyčia. Ir, kai po visų Velyknakčio ritualų įneša didelę žvakę, nuo kurios įsižiebia kiekvienas savo žvakelę, bažnyčia nušvinta. Ir tas "Aleliuja".
Gal kas pasakys - šou. Tegul. Bet tame "šou" yra ir magija, ir paslaptis. Ir visai nenoriu jos įminti, kodėl užvaldo tikras džiaugsmas, ne kokia dirbtina euforija.
Į Velyknaktį nešiuosi primityviausiai - svogūnų lukštais - dažytus kiaušinius. Juos nusidažiau dar vakar. Svogūnų lukštais kiaušinius dažydavo mama, močiutės.
Išbandžiusi pačius įvairiausius marginimo būdus, net vašku Dzūkijoje, į kurią Velykoms kadaise buvo nusibildinusi studijų draugė, grįžau prie tų svogūnų lukštų. Kažkodėl jais nuspalvinti kiaušiniai mieliausi - netrenkia cheminiais dažais, anei actu, kurio dažnai reikalauja kiti kiaušinių marginimo būdai.
Marginimas labai daug džiaugsmo teikia šeimose. Iki šiol pamenu, kokie džiaugsmo šūksniai aidėjo toje dzūkiškoje troboje, išvinguriavus vaško taškelius ir brūkšnelius. O dar skardesni, kai tie kiaušiniai buvo ištraukiami iš skirtingų dažų puodų. Mano, neįgudusios "tapyti" vašku, tie margučiai šalia tikro meno atrodė baisuokliai. Niekada daugiau "tapyti" vašku ir nebandžiau...
...Kol rašiau šias eilutes, dangus dar labiau apsunko. Bet tas žydrai žalsvas "kavalkas" Vakarų linkme liko. Gražios dienos ir sėkmės marginti kiaušinius. Kokį marginimo būdą bepasirinktumėte.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą