Gyvenimas pro langą: Tokie paprasti punktai sakymų

220 - oji istorija, balandžio 15, ketvirtadienis

Šįryt, jau tradiciškai pirmiausiai pripuolusi prie lango, jokių pakitimų lyg ir neįžvelgiau. Viskas kaip vakar ir netgi užvakar. Netgi dangaus pilkumas be atspalvių panašus. 

Reikia ieškoti darbui reikalingos knygos. Ne, ne šiam karantininiam serialui. Netvarkingose krūvelėse, sugrūstose tarp baldų pradedu raustis. 

Ai, knygos į lentynas seniai nebetelpa. Krūvelių tarp baldų vis gausėja. Jose ir visokių rankraščių draiskalai. Tarp jų netikėtai aptikau "Tegu" jachtos kapitono, poeto Salio Šemerio- Šmerausko "12 įsakymų sau" nuorašą. Sau, ne kam nors kitiems mokyti. Matyt, kažkada susižavėjau, tikėdamasi prisitaikyti ir sau...    

Poeto ir buriuotojo Salio Šemerio gyvenimas buvo su "Granata krūtinėj". Tokiu pavadinimu išleista ir jo eilėraščių knyga. Toji granata galėjo sprogti bet kada: ir kai 1927 m. atsikėlė gyventi į Klaipėdą, ir kai bėgo iš jos po Klaipėdos krašto aneksijos. 1945 m. rudenį Salio Šemerio-Šmerausko šeima visam laikui grįžo į Klaipėdą. Kad granata krūtinėj nesprogo nei tarpukariu, nei po II pasaulinio karo sugrįžus į sugriautą Klaipėdą, gal gelbėjo buriavimas?

"Apsigyventi Klaipėdoje mane, be visa ko, dar viliojo jūrų romantika. Plaukiojant jūromis, fantazijai erdvė - be ribų!"

Teoriškai pasiruošęs  aktyviai buriuoti pradėjo 1934 m., kai iš vaistinės provizoriaus  nusipirko dvistiebę jachtą, pavadintą "Gulbė". "Puiki buvo jachta, tik "Gulbės" vardas jai netiko. Tai juk pelkių ir kūdrų paukštis! Vardą reikėjo pakeisti… Ir aš daviau jai vardą "Tegu" (iš Salio Šemerio rankraščių).

1935 m. S. Šemerys pirmą kartą išplaukė su savo jachta į Baltijos jūrą. Vėliau daug plaukiojo po Kuršių marias, nusigavo iki Visbio, Stokholmo, Helsinkio, aplankė didesnius Baltijos uostus, dalyvavo tarptautinėse regatose. 1946 m. dalyvavo atkuriant Lietuvos jachtklubą, mokė jaunuosius buriuotojus, buvo miesto kvalifikacinės komisijos narys, teisėjavo vietinėse ir respublikinėse buriavimo varžybose. Jis buvo Lietuvos buriavimo sporto federacijos garbės narys. 

O gyveno jis iš mokytojo darbo įvairiose mokyklose - tarpukario ir pokario. Taigi, S. Šemerys buvo gerokai pamaltas gyvenimo girnų, kai rašė tuos priesakus sau. 

"Nesierzelioti." Kiek mes iššvaistom energijos, pačių įvairiausių jausmų. O galų gale dažniausiai paaiškėja - be reikalo piktinomės, smerkėme, apkalbėjome. Gal ir jūs tuose įsakymuose rasite ką prisitaikyti ir sau? Ypač dabar, kai karantinai, draudimai nežinome kiek ir kokiomis formomis tęsis...

1. Kasdien 2 valandas į gamtą, į girią, į pajūrį.
2. Tausoti akis, skaityti tik dienos šviesoje, ne prieblandoje ir ne vakare prie elektros apšvietimo. 
3. Būti patenkintam tuo, ką turi. 
4. Nereik ieškoti priekabių net ten, kur jų yra.
5. Nesierzeliot dėl nieko, tik stebėtis.
6. Būti mandagiam visur ir visada.
7. Neišlaidauti pinigų be reikalo: pirkti ne tą, ko reikia, bet tą, be ko negali apsieiti.
8. Rašyti sau ir savo malonumui.
9. Nesikūprinti prieš nieką.
10. Kurti, rašyti, kas man patinka, o ne tą, ko kiti nori.
11. Nebūti garbėtroška, bet būti vertam garbės.
12. Būti originaliam.

Na, originalumo Saliui Šemeriui niekada nestigo. Jis palaidotas Karklės kapinaitėse. Seniai tenai besilankiau. Kažin, ar jūra, užgrobianti vis daugiau sausumos, nepriartėjo dar labiau prie ją šlovinusio riterio kapo?   

Raktažodžiai
Sidebar placeholder