Į gatvę išmesta juoda kalytė pakeitė poros gyvenimą: šeimos nare tapo greičiau negu per pusvalandį

„Tegul šita istorija bus mūsų laiškas tiems, kurie ieško atsakymų“, – sako Reda, pradėdama pasakojimą apie Liuką.



 

Organizatorių nuotr.

Sveiki! Mes esame Reda ir Karolis, „šunų žmonės“ kaip iš vadovėlio.

Na, žinote, iš tų, kur šypsosi prasilenkdami, kurie puola niurkyti, kai tik yra proga, ir paskui atsidūsta – kaip smagu būtų auginti šuniuką.

Tačiau kartu mes dar ir „overthinkeriai“, kurie ilgai kėlė sau klausimus – ar galėsime gyvūnui suteikti geras sąlygas?

Ar sugebėsime duoti tiek dėmėsio, kiek reikia? Ar gebėsime tinkamai pasirūpinti?

Čia mums į pagalbą atėjo mūsų draugai ir Meškio šeimininkai Arnas ir Ivesta, kurie vieną rytą atsiuntė mums ilgą laišką apie tai, ką reiškia auginti šuniuką.

Laiškas buvo apie sunkumus ir iššūkius, apie džiaugsmus ir laimėjimus

 Apie tai, kaip gyvūnai padaro mus geresniais žmonėmis.

Ir taip, draugų įkvėpti, vieną dieną mes kartu su savo atsakomybės jausmu nuvykome į „Nuarą“ Kaune atlikti namų darbų – sužinoti, kaip viskas vyksta.

Tiesa, prieš tai buvome girdėję istorijų, apie tai, kad prieglaudos siūlo tik senus ir aklus, sergančius gyvūnus, kurių niekas nenori.

Kad prieglaudoje nepavyks rasti jauno ir aktyvaus šeimos nario.

Tačiau mūsų patirtis – priešinga. „Nuare“ susipažinome su ten dirbančiais žmonėmis, kurie ne tik supažindino mus su savo veikla, bet kartu nuoširdžiai mus išklausė, domėjosi mūsų lūkesčiais ir net suteikė vertingų patarimų apie tai, kokio gyvūno mums reikėtų ieškoti tam, kad ir mūsų, ir naujo šeimos nario gyvenimas būtų kiek įmanoma kokybiškesnis.

Tą dieną mes namo grįžome dviese.

Tačiau jau kitą rytą gavome žinutę apie Vilniaus rajone į gatvę išmestą juodą kalytę, kuri tobulai tiktų mums: suaugusi, bet dar labai jauna, rami, bet atletiška ir eikli.

O jau gražumas! Ir taip, už mažiau nei pusvalandžio nuo gautos žinutės, mes jau pakrikštijome savo naują šeimos narę Liukos vardu.

Žinoma, čia viskas tik prasidėjo.

O toliau, kaip savo laiške mums rašė draugai Arnas ir Ivesta, sunkumai ir iššūkiai, džiaugsmai ir laimėjimai. Ir tikrai – gyvūnai padaro mus geresniais žmonėmis.

Empatiškais, kantriais, atsakingais ir besąlygiškai mylimais.

Tegul šita istorija bus mūsų laiškas tiems, kurie ieško atsakymų.

Organizatorių nuotr.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder