Indija kitaip - vieta, kur karaliauja tvarka ir krikščionybė

„Kai važiuodamas link Bangladešo pakelėje išvydau didžiulę Marijos statulą, o tolumoje šmėžavo iškart kelių bažnyčių kryžiai, supratau, kad savo suvokimą apie Indiją man teks dar kartą perkratyti“, - pasakojimą apie trumpą viešnagę Meghalaja valstijoje Šiaurės Rytų Indijoje pradėjo V. Visockas.

Kaip taip nutiko, kad visiškai hinduizmo dominuojamoje šalyje atsirado salelė krikščionybės? Atsakymą į tokį rebusą keliautojui pasufleravo sudėtinga Šiaurės Rytų Indijos geografija ir britų misionieriaus statula prie vienos iš seniausių bažnyčių šio nuošalaus regiono sostinėje - Šilonge.

Pasak V. Visocko, Khasi etninei grupei priklausantys kalnuoto regiono gyventojai, savo išvaizda ir kalba būdami daug labiau artimi Pietryčių Azijos tautoms, nei vos už keliasdešimt kilometrų Bramaputros lygumoje gyvenantys indai ar bengalai ir atskirti natūralių gamtinių kliūčių, tūkstančius metų sugebėjo išsaugoti savitą kalbą, kultūrą ir religiją.

Tačiau sudėtingos gamtinės sąlygos nebuvo kliūtis XIX amžiuje šią nuošalią vietovę atradusiems britų kolonistams. Atvykę čia jie įrengė kelius ir iškart pasiuntė krikščionių misionierius skleisti Dievo žodį.

Kadangi senoji Khasi religija nebuvo tokia stipri kaip hinduizmas, misionieriai pakankamai lengvai ir greitai nuošalaus Indijos regiono gyventojus atvertė į krikščionybę.

Važiuodamas tyrinėti atokesnių regiono gyvenviečių tikėjausi rasti autentiško senosios kultūros palikimo, tačiau net ir nuošaliausiose provincijos gyvenvietėse radau krikščioniškų bažnyčių.

„Todėl netyčia užklydę į šį užsienio turistų retai lankomą Indijos regioną pamatysite ne tik tūkstančius gausiai lankomų krikščioniškų bažnyčių, bet ir gyventojus, kurie rengiasi ir tvarkosi aplinką beveik kaip europiečiai“, - teigia keliautojas.

Jis pasakoja, kad britai, kolonizuodami šį Indijos regioną, pastebėjo Šilongo gamtos panašumus su Škotijos kraštovaizdžiu. Malonus klimatas, žalios kalvos, skaidrūs ežerai ir kriokliai priminė britams jų gimtąjį kraštą, todėl Šilongas tapo žinomas kaip „Indijos Škotija“.

Lietuvį maloniai nustebino tvarka šioje Indijos dalyje.

„Nė vienos šiukšlės gatvėje, tvarkingi ir dailiai išpuošti namai. Indijos žmonės Šilongo mieste moka gyventi kaip europiečiai“, - pasakoja keliautojas.

Pasak V. Visocko, Šilongo apylinkėse gausu krioklių ir kitų gamtos grožybių, todėl jos gausiai lankomos Indijos turistų iš kitų regionų. Tiesa, sausuoju laikotarpiu kriokliai beveik išdžiūsta.

Valstijos teritorijoje yra ir viena drėgniausių Žemės vietų - Čerapundži.

„Važiuodamas tyrinėti atokesnių regiono gyvenviečių tikėjausi rasti autentiško senosios kultūros palikimo, tačiau net ir nuošaliausiose provincijos gyvenvietėse radau krikščioniškų bažnyčių“, - įspūdžiais dalijasi keliautojas.