Šis verslas gimė ne sostinėje, ne didmiestyje, bet mažame Žemaitijos miestelyje - iš troškimo turėti tokią vietą, kurios trūko patiems. Seserys Asta Veselkovė ir Inga Kupšytė-Chorianopoulou kartu su vyru Stefanos Chorianopoulou bei mama Laima Kupšiene ėmėsi kurti ne tik desertus, bet ir atmosferą, kurioje dera autentiškumas, rankų darbo gaminiai ir šeimos istorija.
Pokalbyje su viena iš desertinės įkūrėjų - Asta Veselkove - kalbamės apie šio jaukaus šeimos verslo pradžią, desertų filosofiją ir tai, kaip gimsta saldūs prisiminimai, kuriais norisi dalytis.
Papasakokite, kaip gimė jūsų verslo idėja. Ar buvo tas vienas lemtingas momentas, kai supratote - privalote pradėti kurti savo desertinę?
Idėja gimė labai natūraliai. Sesuo su vyru po daugelio metų grįžo iš Graikijos į Kretingą. Ten abu dirbo maisto srityje, kaupė patirtį kepyklų ir viešbučių virtuvėse. Tuo metu aš taip pat dirbau su maistu čia, Kretingoje.
Sesė ir jos vyras nuolat lankydavosi Lietuvoje, tačiau mums trūko vietos, kur galėtume ramiai pasėdėti, išgerti kavos ir pasimėgauti desertu. Taip gimė mintis: jei tokios vietos nėra, vadinasi, reikia ją sukurti patiems. Norėjome erdvės, kurioje derėtų kokybiški desertai, gera kava ir jauki, svetinga atmosfera.
Pradėjome ieškoti tinkamų patalpų, planuoti gamybą. Ir visai netikėtai atradome nedidelę, bet labai jaukią erdvę Rotušės aikštėje. Išsinuomavome, viską įrengėme savo rankomis, investavome daug laiko ir jėgų, kad sukurtume autentišką atmosferą.
Interjere derinome tradicijas su modernumu: sienas papuošėme šeimos nuotraukomis, o pagrindinės spalvos - rožinė ir žydra - atspindėjo Graikijos kultūrą. Viskas padaryta apgalvotai, norėjome per desertus ir interjerą papasakoti savo šeimos istoriją.
Desertus gaminame vietoje, rankomis, tik iš kokybiškų žaliavų. Kiek mums žinoma, esame vieninteliai Lietuvoje, kurie autentiškus graikiškus desertus gamina nuo pradžios iki galo pagal originalius receptus. Taip pat siūlome prancūziškus, lietuviškus desertus bei alternatyvas be gliuteno, be cukraus ar tinkamas veganams. Siekiame, kad kiekvienas rastų sau tinkamą skonį.
Jūsų desertinė vadinasi „Nuognē skanu“. Pavadinimas iš karto intriguoja. Kaip jis gimė ir ką reiškia jums patiems?
Norėjome sujungti graikišką dvasią su žemaitišku tvirtumu. Dėl to ir pavadinimas - „Nuognē skanu“.
„Nuognē“ žemaitiškai reiškia „labai“, o „skanu“ - paprastas, bet modernus žodis. Pavadinimas „Nuognē skanu“ gimė natūraliai - jis žaismingas, artimas, šiltas.
Norėjome, kad skambėtų šiek tiek netikėtai, intriguotų, bet kartu būtų savas.
„Nuognē“ - tai tarsi emocija, nuoširdus pasigėrėjimas, kai paragauji kažko tokio skanaus, kad net žodžių pritrūksta. Norėjome, kad žmonės jaustųsi taip - kad būtų ne tik skanu, bet „nuognē“ skanu.
Verslą kuriate kartu su mama ir seserimi. Koks tai jausmas - būti ne tik šeima, bet ir komanda? Kaip pasiskirstote atsakomybes?
Tai klausimas, kurį girdime gana dažnai. Vieni sako: „Kaip nuostabu!“, kiti - „Ar tikrai verta?“. Iš tiesų, darbe esame ne tik šeima, bet ir profesionali komanda.
Esame susitarę, kad darbo santykiai lieka darbiniai, todėl visada stengiamės kalbėtis, ieškoti sprendimų. Konfliktų pasitaiko, tačiau visada susitaikome - juk šeima yra pagrindas, ant kurio pastatytas visas mūsų verslas.
Dirbdami kartu jaučiame vieni kitus. Suprantame, kada geriau pakalbėti, o kada tiesiog pabūti tyloje. Kai verslas šeimos, visi juo nuoširdžiai rūpinasi. Niekas neįdės tiek darbo, laiko ir širdies, kiek tie, kurie tą svajonę augino nuo pat pradžių.
Dabar turime kolektyve ir pagalbininkų. Lankytojų daugėja, fiziškai nebespėjame visko padaryti vieni patys. Tačiau pagrindą vis dar sudaro šeimos nariai. Sesuo Inga - tikra savo srities profesionalė.
Ji Graikijoje baigė maisto technologijos studijas, dėstė konditerijos technologiją, yra parašiusi knygą apie Graikijos virtuvę. Ji kuria receptus, formuoja viziją, prižiūri technologinius procesus.
Aš daugiausia dirbu su macaronsais, individualiais užsakymais - tortais vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniams.
Taip pat tvarkau dokumentaciją, „popierizmą“. Stefanas rūpinasi aptarnavimu, svetingumu - jis tarsi mūsų „graikiškos auros“ kūrėjas. Mama nepakeičiama gamyboje: jos rankomis gimsta įvairūs tortai, pyragai.
Ji perduoda desertams lietuviškąją, žemaitiškąją skonio liniją. Mūsų konditerinės tradicijos per mamą atėjusios iš senelių laikų.
Minite tradicijas, ar tai reiškia, kad desertų gaminimas jus lydi jau nuo pat mažens?
Tikrai taip. Mūsų šeimos desertų tradicijos keliauja dar nuo prosenelės laikų. Mama pasakojo, kad prosenelė kepdavo tortus senoviniame pečiuje.
Šie receptai, technika ir meistrystė buvo perduodami iš kartos į kartą. Todėl mums desertai - ne tik darbas, bet ir brangi paveldėta vertybė, kurią puoselėjame su meile ir pagarba.
Koks desertas jums - kaip šeimai - yra simbolinis? Galbūt yra skanėstas, kuris primena vaikystę, močiutės virtuvę ar atostogas?
Be abejonės - „Napoleonas“. Tai mamos firminis tortas, gaminamas pagal ilgai tobulintą receptą, perduotą iš kartos į kartą. Kartais jo galima rasti mūsų vitrinoje, tačiau dažniausiai jis gaminamas pagal užsakymą. Vitrinoje siūlome desertus, kuriuos diktuoja sezonas.
Jūsų meniu vis kinta, dažnai eksperimentuojate. Iš kur semiatės įkvėpimo - receptų knygos, kelionės, žmonės, o gal tiesiog įkvepia sezoniškumas ir kasdieniai pojūčiai?
Pagrindinis įkvėpimo šaltinis - sezoniškumas. Vasarą vyrauja uogos, lengvesni, gaivesni skoniai. Rudenį ir žiemą - daugiau šokolado, riešutų. Pavasarį ir po Naujųjų metų, kai žmonės ima labiau rūpintis sveika mityba, siūlome desertų be cukraus, be kvietinių miltų. Meniu nuolat kinta, nes stebime, ko pageidauja lankytojai, ir prisitaikome.
Taip pat mums labai svarbus ryšys su Kretinga. Esame netgi sukūrę specialų desertą būtent šiam miestui. Jame atsispindi vietos kultūra ir skonio istorijos. Deserto širdis - medaus kremas.
Medus - vienas iš šio krašto simbolių, nes apylinkėse daug bitininkystės ūkių. Kriaušių sluoksnis - nuoroda į sodo kultūrą, nes beveik kiekviename Kretingos sode auga kriaušių. Viską apjungia baltojo šokolado ir levandų putėsiai. Levandos simbolizuoja Kretingos grafų Tiškevičių dvaro eleganciją. Tiškevičiai savo dvaro soduose augino levandas, o ir šiandien Kretingoje veikia levandų ūkiai.
Spalvas pasiskolinome iš Kretingos miesto herbo: raudona ir mėlyna glazūroje simbolizuoja miesto tapatybę. Desertui net sukūrėme specialų štampą su Kretingos pavadinimu. Kiekvienas sluoksnis turi savo reikšmę - tai tarsi skonių pasakojimas apie miestą.
Pradžioje sulaukėme ir skeptiškų nuomonių. Buvo nemažai klausimų - kam to reikia? Juk Kretinga jau turi kavinių, kam dar viena? Bet mes labai tikėjome savo vizija.
Kaip Kretingos bendruomenė reagavo į jūsų atsiradimą? Ar jautėte palaikymą, smalsumą, galbūt išgirdote net skeptiškų nuomonių?
Taip, pradžioje tikrai sulaukėme ir skeptiškų nuomonių. Buvo nemažai klausimų - kam to reikia? Juk Kretinga jau turi kavinių, kam dar viena?
Bet mes labai tikėjome savo vizija. Norėjome sukurti vietą, kurioje ne tik geriama kava, bet ir mėgaujamasi rankų darbo desertais. Todėl ir pasirinkome pavadinimą desertinė, o ne kavinė - nes kava ir desertas, mūsų akimis, yra neatsiejami.
Verslo pradžioje tikėjomės, kad susidomėjusių bus, kad žmonės užsuks pasižiūrėti, bet tokio milžiniško susidomėjimo tikrai nesitikėjome. Nuo pat pirmųjų dienų mūsų produkcija buvo pilnai išparduota, klientai stovėdavo eilėmis, o kai kurie net piktindavosi, kad nieko nebeliko. Kepdavome tiek, kiek pajėgdavome, o naktimis vėl gamindavome, kad turėtume ką pasiūlyti kitą dieną.
Iš pradžių dirbome vos keturiese, galvojome, kad tokio kiekio darbo jėgos pakaks. Tačiau greitai supratome, jog reikia plėstis - priėmėme daugiau žmonių, išplėtėme gamybos patalpas, nes ankstesnė virtuvėlė už sienos, vos 10 kvadratinių metrų ploto, buvo gerokai per maža.
Dabar turime ir daugiau darbuotojų, tačiau net ir dabar, nepaisant padidintos gamybos, desertų vis tiek nuolat trūksta. Klientų poreikiai - didžiuliai, ir tai mus džiugina.
Verslą pradėjote Kretingoje. Kodėl būtent čia, o ne, tarkime, Klaipėdoje? Kokia jūsų ryšio su Kretinga istorija?
Mes esame kilę iš Kretingos - čia gyvename, čia mūsų šeima. Todėl natūraliai ir norėjosi kurti kažką būtent savo miestui.
Kadangi esame vietiniai - žmonės mus pažįsta, pasitiki, o mes jaučiame atsakomybę. Norėjome, kad mūsų desertinė gimtų čia, nes Kretinga - nors ir nedidelis miestas - turi daug žavesio. Dažnai girdime, kad mažam miestui nereikia nieko išskirtinio, bet mūsų pavyzdys rodo priešingai. Žmonės čia vertina kokybę, estetiką, nuoširdumą. Jie nori ne tik deserto, bet ir jaukios patirties.
Šiuo metu savo produkciją pardavinėjate ir Klaipėdoje?
Atsidarėme liepos 24 dieną. Klaipėdoje įkūrėme ne kavinę, kaip Kretingoje, o parduotuvėlę - viskas išsinešimui. Asortimentas apima tiek mūsų klasikinius desertus, tiek keletą naujų, kurių nėra Kretingoje. Tai toks jaukus taškas, kuriame klientai gali įsigyti mūsų desertų ar užsisakyti jų iš anksto.
Pastebėjome, kad pas mus atvyksta žmonės iš visos Lietuvos - ypač vasaros metu sulaukiame daug turistų. Jei būna blogas oras, daug lankytojų atvyksta iš Palangos. Daug klientų važiuoja ir iš Klaipėdos, todėl nusprendėme atidaryti desertų parduotuvę ten.
Jūsų meniu juntama aiški graikiška įtaka. Galbūt galite pasidalinti kuo jums artima ši kultūra?
Taip, graikiška įtaka neabejotinai jaučiama - ne tik desertuose, bet ir visoje mūsų filosofijoje. Stefanas yra graikas.
Jis ne tik gamina, bet ir aptarnauja klientus, bendrauja, stengiasi kalbėti lietuviškai. Tai iš karto patraukia žmonių dėmesį.
Jis labai stengiasi, o vietiniai tai vertina. Daug kas sako - štai, žmogus iš kitos šalies kalba mūsų kalba, domisi, stengiasi, o kiti ir po daugelio metų Lietuvoje to nedaro.
Mums svarbu parodyti, kad už deserto slypi žmogus, gamintojas, kūrėjas. Mes norime ne tik parduoti desertą, bet ir sukurti patirtį. Žmogus pasitinkamas kaip svečias šeimos namuose. Mes paaiškiname, iš ko pagaminta, kaip gimė receptas, patariame, ką išsirinkti. Mūsų tikslas - kad kiekvienas klientas išeitų su šypsena.
Koks desertas labiausiai patinka Kretingos gyventojams - ar tai lietuviški skoniai, ar visgi ryškesni, Viduržemio jūros įkvėpti?
Nors graikiški desertai daugeliui iš pradžių buvo naujiena, dabar būtent jie yra vieni mėgstamiausių. Jie kitokie - saldesni, su sirupu, iš plonytės, siūlą primenančios tešlos. Būtent tai ir traukia.
Žmonės grįžta dėl skonių balanso - net jei desertai atrodo labai saldūs, juose viskas subalansuota. Dažnai pridedame uogų rūgštelės, kad būtų harmonija. Stereotipas, kad ryškūs desertai - per saldūs, pas mus nepasitvirtina.
Kaip formuojate savo meniu? Ar nesunku rasti reikiamų ingredientų graikiškiems desertams?
Dabar jau yra lengviau - daug ką galime rasti Lietuvoje ar netoliese. Tačiau tam tikri ingredientai, ypač graikiški ar prancūziški, vis dar siunčiami iš Graikijos ar Prancūzijos tiekėjų. Kokybė ten išties kitokia, o kai kurių produktų čia tiesiog nėra.
Desertų gamyba reikalauja daug laiko, kruopštumo ir kantrybės. Tai tikrai nėra greitas procesas - tačiau norime, kad viskas būtų padaryta be klaidų, todėl skiriame tam visą dėmesį.
Kaip manote, ką mažas šeimos verslas duoda miestui? Ar jaučiatės kurianti kažką daugiau nei tik skanėstus?
Tikrai taip. Mažasis verslas gali įkvėpti, paskatinti kitus puošti aplinką, kelti miesto vardą. Mūsų durų dekoracijos keičiasi pagal sezoną, ir matome, kad kitos įstaigos irgi pradeda puošti savo aplinką - atsiranda pozityvi konkurencija, geras tonas.
Bendradarbiaujame su Kretingos turizmo centru - kai atvyksta delegacijos, ekskursijos, mūsų desertinė dažnai tampa pirmuoju sustojimu. Tokia vieta, kur galima ne tik paragauti kažko įdomaus, bet ir pradėti pažintį su miestu. Tad mūsų desertinė tampa miesto įvaizdžio dalimi.
Ką pasakytumėte jaunam žmogui ar šeimai, kurie svajoja apie savo mažą, jaukų verslą, bet bijo pradėti?
Baimė - natūrali, bet svarbiausia - bandyti. Mažuose miestuose žmonės dažnai nori kažko naujo, originalaus. Didmiesčiuose pasiūla didžiulė, ten sunkiau būti pastebėtam. Todėl verta pradėti nuo mažesnių idėjų, testuoti jas, stebėti reakciją, o tik tada galvoti apie plėtrą. Svarbiausia - tikėti tuo, ką darai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą