Kodėl Paganini buvo vadinamas „velnio smuikininku“: dėl ko bažnyčia atsisakė jį laidoti

Kodėl Paganini laikomas „velnio smuikininku“

Priežastis slypi ne mistikoje, o unikaliose muzikanto fiziologinėse savybėse, leidusiose pasiekti pribloškiančią virtuoziją. Jo talentas buvo toks neįprastas, kad žmonės iškart patikėjo antgamtine jo dovanos kilme. Sklandė net gandai, jog Paganini pardavė sielą velniui, o motina esą atidavė sūnų mainais į genialumą.

Pagal tų laikų pasakojimus, koncertų metu iš jo smuiko girdėjosi klyksmai ar regėjosi siaubingi vaizdiniai. Nenuostabu, kad publika tikėjo, jog Paganini – „velnio smuikininkas“, nors tikrieji jo biografijos faktai buvo daug paprastesni.

Įdomu tai, kad net po mirties legenda tik stiprėjo. Paganini mirė Nicoje, nespėjęs priimti paskutinio patepimo, todėl vietos vyskupas atsisakė laikyti už jį gedulingas mišias, baimindamasis „šėtoniškų“ kalbų. Maestro palaikai dar ilgai nebuvo perlaidoti – bažnyčia dešimtmečius atidėliojo jų sugrąžinimą į Genują. Visa tai dar labiau stiprino įspūdį, kad net bažnyčia „bijanti“ paslaptingo smuikininko.

Vis dėlto pravardės kilmė siejama ne su raganavimu ar bažnyčios priešiškumu, o su Paganini nepaprastu meistriškumu ir temperamentinga prigimtimi. Jo aukštas, liesas stotas, smaila barzdelė ir ypač ilgi „voriniai“ pirštai suteikė jam demonišką išvaizdą.

„Velnio smuikininko“ fenomeno paslaptis

Amžininkai jį aprašydavo taip: „Aukštas ūgis ir ypatingas liesumas, ryški blyškuma, demoniškas žvilgsnis, nepaprastai ploni pirštai, sąnariai linksta į visas puses.“ Šiuolaikiniai medikai mano, kad šios savybės buvo susijusios su įgimtu Marfano arba Ehlerso–Danloso sindromu.

Šie požymiai suteikė Paganini neįprastą pirštų lankstumą ir galimybę pasiekti stygų tempimą, leidusį groti itin sudėtingas technikas – pavyzdžiui, vienu metu kairės rankos pizzicato ir dešinės rankos smičiaus smūgius.

Mokslininkai mano, kad būtent gebėjimas išskėsti plaštaką net per tris oktavas ir neįtikėtinas pirštų greitis buvo tiesiogiai susiję su paveldėta liga. Tad tampa aišku: pravardė „velnio smuikininkas“ atsirado dėl gamtos dovanoto kūno ypatingumo, o ne dėl sandėrio su anapusiniu pasauliu.