Kodėl sovietmečiu laikraščius klijavo po tapetais: praktinis sprendimas totalaus deficito eroje

Sienų nelygumai ir glaisto pakaitalas

Viena didžiausių sovietinės statybos problemų buvo prasta vidaus apdailos kokybė.

 Gavę naujus butus vadinamuosiuose „chruščiovkos“ ar vėlesnių serijų namuose, gyventojai susidurdavo su kreivomis sienomis, giliais tinko įtrūkimais ir duobėmis. 

Kadangi specializuoto glaisto ar išlyginamųjų mišinių parduotuvėse tiesiog nebuvo, laikraščiai tapo prieinama alternatyva:

Keli sluoksniai popieriaus sušvelnindavo aštrius sienų kampus ir paslėpdavo smulkius tinko trūkumus.

Klijuojant tapetus tiesiai ant grubaus betono, jie dažnai plyšdavo arba pabrėždavo visus nelygumus. Laikraštinis pagrindas suteikdavo lygų ir vientisą paviršių.

Laikraštis kaip „namų gamybos“ gruntas

Antroji priežastis buvo susijusi su klijų savybėmis. Profesionalių gruntų ar stiprių sintetinių klijų tuomet nebuvo, todėl žmonės juos gamindavo patys – virdavo tirštą masę iš miltų arba krakmolo (vadinamąjį klijuką).

Tokie namų gamybos klijai itin prastai kibdavo prie pliko betono ar biraus tinko. 

Laikraščiai čia atliko tarpininko vaidmenį: popierius puikiai sugerdavo miltų klijus ir tvirtai prisitvirtindavo prie sienos, taip sudarydamas patikimą pagrindą patiems tapetams. 

Tai leido išvengti oro burbuliukų ir užtikrino, kad apdaila nenukris po pirmosios savaitės.

Šalutinis poveikis: neplanuoti „nuomininkai“

Nors ši technologija puikiai sprendė estetines problemas, ji turėjo ir vieną pavojingą šalutinį poveikį, apie kurį šiandien retai susimąstome. 

Kadangi klijai buvo gaminami iš maistinių medžiagų (miltų ar krakmolo), o popierius užtikrino šilumą ir drėgmės sulaikymą, erdvė po tapetais tapdavo idealia terpe veistis vabzdžiams. 

Tarakonai ir kiti smulkūs parazitai dažnai rasdavo prieglobstį būtent šiuose „maistinguose“ sienų sluoksniuose, kas tapdavo tikru iššūkiu daugiabučių gyventojams.

Išradingumas iš bėdos

Laikraščių klijavimas po tapetais yra klasikinis sovietinio žmogaus išradingumo pavyzdys. Tai rodo, kaip visuotinio deficito sąlygomis kasdienis informacijos nešėjas – laikraštis – virsdavo daugiafunkce statybine medžiaga. 

Nors šiandien turime gruntus, glaistus ir modernius klijus, ši sena praktika išlieka savotišku paminklu epochai, kurioje kiekvienas remonto etapas reikalavo ne tik fizinio darbo, bet ir neeilinio kūrybiškumo bei gebėjimo pritaikyti po ranka turimas priemones.

Šaltinis: Glavred, kanalas „Istorikas“