Apie grybus, kurių Žemaitijos miškuose net patyrę grybautojai nebuvo matę

Visa tai paskatino plačiau pasidomėti, kas yra parazitiniai grybai ir kaip greitai jie gali išplisti.

Grybai, kurių reikia vengti

Nors dauguma grybų žmonėms nepavojingi arba sukelia greitai praeinančius apsinuodijimo simptomus, yra ir tokių, kurių geriau vengti.

Dabar mokslininkai pastebėjo, jog pavojingiausias pasaulio grybas nesidaugina taip, kaip anksčiau – dėl to gali išplisti į naujas teritorijas, rašo „Science Alert“.

Iš visų pranešimų apie grybų sukeltas mirtis visame pasaulyje 90 proc. atvejų yra susiję tik su viena ekstremalia rūšimi iš Europos – žalsvąja musmire (Amanita phalloides).

Dabar mokslininkai išsiaiškino, kaip ši klastinga rūšis taip greitai ir lengvai išplito po Šiaurės Ameriką, pakeliui sukeldama daugybę mirčių.

Žalsvoji musmirė savo gimtojoje Europos teritorijoje naujas mirtinų grybų kartas sukuria derindama genomus tarpusavyje.

JAV Viskonsino-Medisono universiteto mokslininkų atliktas A.phalloides tyrimas parodė, kad grybas gali gaminti sporas naudodamas vieno individo chromosomas – tad dauginantis šiems grybams nereikia partnerio.

Atradimas pagrįstas 86 grybų, surinktų Kalifornijoje nuo 1993 m. ir kai kuriose Europos dalyse nuo 1978 m., genomais.

Atrodo, kad tarp JAV surinktų mėginių žalsvosios musmirės galėjo daugintis ir lytiniu, ir nelytiniu būdu mažiausiai 17 metų, o galbūt net 30 metų.

Nustatyta, kad 2014 m. dviejuose skirtingose vietose surinktuose pavyzdžiuose buvo rasta visiškai ta pati genetinė medžiaga, todėl jie iš esmės yra tas pats grybas. Kitas „individas“ buvo rastas vieną kartą 2004 m. ir dar kartą po dešimtmečio.

„Tikėtina, kad įvairios invazinių žalsvųjų musmirių dauginimosi strategijos palengvina jų greitą plitimą, atskleisdamos gilų panašumą tarp augalų, gyvūnų ir grybų invazijų“, – rašo tyrėjai savo naujajame straipsnyje.

Neporinės sporos susidaro, kai grybas replikuoja savo chromosomų rinkinį į du identiškus paketus. Tuo tarpu lytinės sporos susiformuoja, kai du skirtingi grybai palikuonims perduoda po savo chromosomų rinkinį.

Žinoma, kad daugelis grybų rūšių, priklausomai nuo aplinkybių, dauginasi ir lytinėmis, ir nelytinėmis sporomis, tačiau iki šio naujausio atradimo niekas nežinojo, kad šie mirtini grybai yra vieni iš jų.

Lytinis dauginimasis leidžia rūšims vystytis ir prisitaikyti, nes į populiaciją patenka daugiau genetinių variacijų. Tačiau dėl aseksualaus būdo atskiri grybai gali greitai plisti ir išgyventi daugelį metų visiškai savarankiškai.

Kai grybo sporos patenka ant sveiko paviršiaus, jos sudygsta. Tokiu būdu aseksualios sporos gali paskleisti atskirus grybus toli ir plačiai, nereikalaujant poravimosi partnerio ar genetiškai skirtingų palikuonių.

Gali pasireikšti kepenų nepakankamumas

Žalsvosios musmirės yra kilusios iš Šiaurės Europos, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais neįtikėtinai sėkmingai užkariauja naujas buveines kitose Europos dalyse, taip pat Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. Nelytinis dauginimasis gali būti svarbi to priežastis.

Kitaip nei kai kurie kiti nuodingi grybai, kurie apie savo nuodingumą dažnai praneša ryškiomis spalvomis, žalsvųjų musmirių išvaizda yra neįspūdinga ir gali lengvai apgauti žmones ar naminius gyvūnus, ieškančius skanių užkandžių miške ar parke.

Užtenka pusės grybo kepurėlės, kad nužudytų žmogų. Nesikreipus į gydytoją, simptomai gali pasireikšti jau po šešių valandų nuo grybo suvalgymo, o netrukus po to gali pasireikšti kepenų nepakankamumas.

Akivaizdu, kad šių grybų plitimas kelia rimtą pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai. 2016 m. per ypač didelį vietinį mirtinų žalsvųjų musmirių protrūkį San Franciske 14 žmonių apsinuodijo. Paprastai JAV tokių atvejų per metus būna vos keli.

Darbėnų miške augo vienui vienas

Bronius Milkontas sakė, kad Darbėnų apylinkių miškuose labai nustebęs samanose aptikęs masyvų keistuolį – šis augo tik vienui vienas, aplinkui nebuvo nei mažesnių, nei didesnių panašių.

Šio grybo kepurės skersmuo – per 30 cm, tačiau visas jo kūnas tesveria apie 200 g.

Grybautojas įsitikinęs, kad ši miško gėrybė yra tuščiavidurė, antraip turėtų būti gerokai sunkesnė.

Nėriniuotą grybą Bronius pamatęs dar praėjusios savaitės pradžioje, ėjęs aplinkui apžiūrinėdamas, bet atsilaikė prieš pagundą pjauti ir neštis namo patyrinėti.

Tačiau noras sužinoti, koks tai esąs grybas, vėl jį atvedė į tą pačią vietą savaitės pabaigoje – nupjovęs net nustebo, kad šis toks lengvas, buvo jau bepradedąs kirmyti.

Grįžęs namo, B. Milkontas pervertė visą knygą apie grybus, lygino su panašiais, ieškojo Lietuvos Raudonojoje knygoje, bet ir ten nerado tikslios informacijos.

B. Milkontas sakė būtų įdomu sužinoti specialistų nuomonę: koks tai grybas, ar valgomas, ar retas Lietuvos miškuose ir pan.

„Pajūrio naujienos“ susisiekė su Gamtos tyrimo centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoju Jonu Karpavičiumi, kuris pagal pateiktą nuotrauką atsiuntė išsamų šio grybo apibūdinimą.

Raukšlius kopūstgalvis

Skaitytojo B. Milkonto atneštas grybas yra raukšlius kopūstgalvis (Sparassis crispa). Tai – labai originalios išvaizdos, stambus, išaugantis iki 40 cm skersmens ir 3–5 kg svorio grybas. 

Jis auga miškuose, parkuose – ten, kur yra išlikę senų pušų.

Pasirodo antroje vasaros pusėje ir rudenį. 

Šis grybas yra parazitas, sukeliantis rudąjį gyvų spygliuočių medžių kamienų medienos puvinį.

Dažniausiai auga ant senų pušų kamienų apačios arba šalia medžio, ant negyvų ir mirštančių šakų, kelmų.

Kadangi jam reikia senų pušų, kurios mūsų miškuose retai sutinkamos dėl kirtimų, tai ir grybas yra retas.

Ilgą laiką buvo įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau paskutinėje raudonojoje knygoje jo jau nebėra, nes yra nemažai dar retesnių grybų.

Tai yra valgomas grybas, nors dėl jo retumo vertėtų, jeigu yra būtina paragauti, atsargiai paimti tik nedidelę grybo dalį, likusią paliekant augti.

„Gelbėti“ medį sunaikinant grybą irgi neverta.

Naikindami grybą, medžiui vis tiek nepadėsime, nes medieną ardo grybiena, kuri yra medžio viduje ir mums nepasiekiama.

Kol auga vaisiakūnis, grybienos plitimas medienoje sustoja, nes grybiena negali vienu metu pati augti ir auginti vaisiakūnius.

Sunaikinus vaisiakūnį, grybienos aktyvus plitimas atsinaujina. Kuo ilgiau gyvuoja vaisiakūnis, tuo trumpesnį laiką plinta grybiena, nes žiemą plitimas sustoja dėl neigiamų temperatūrų.

Grybas yra vertingas ir tuo, kad seniau buvo vartojamas liaudies medicinoje – jo milteliais buvo gydomos pūliuojančios žaizdos.

Saprofitiniai ir parazitiniai grybai

Parazitiniai grybai

Grybų mitybos būdas yra visai kitoks negu aukštesniųjų augalų. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Toks mitybos būdas vadinamas heterotrofiniu.

Pagal tai grybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius.

Saprofitiniai grybai minta negyvomis augalinės arba gyvulinės kilmės organinėmis medžiagomis bei jų liekanomis: nukritę lapai, spygliai, kelmai, nudžiūvę medžiai, išvartos, negyva žolinė danga, ekskrementai.

Šių grybų gausu dirvožemyje, kur yra augalinės kilmės liekanų, miške ant nukritusiulapų, šakelių ir šakų, spyglių, negyvų žolių, supuvusiu kelmų, stuobrių, išvartų, žvėrių ir gyvulių ekskrementų.

Jie sudaro maždaug 3\4 visų žinomų grybų. Pirminė grybiena yra trumpalaikė, antrininkė – ilgalaikė ir dažniausiai daugiametė.

Saprofitiniai grybai, išskyrus medieną gadinančius (trobagrybius ir kt. ), žmogui yra naudingi. Iš saprofitinių grybų nemaža yra ir valgomųjų.

Iš žinomesnių valgomųjų grybų, šiai grupei priklauso pievagrybiai, bobausiai, skėtinė žvynabudė ir kt.

Skėtinė žvynabudė

VE.lt. pajurionaujienos.com, technologijos.lt inf