Marius Šmitas – apie savo kovą sausio 13-ąją ir pasiryžimą ginti tėvynę dabar

 LNK laidoje „Bus visko“ – interviu apie kitokį Mariaus Šmito veidą, jo gyvenimo istorija, kurioje telpa ne tik kasdieninis maudymasis eketėje, kova už Lietuvos laisvę per sausio 13-osios įvykius bei kariuomenę, kurioje praleido ne vienerius metus.

Kalbėdamas apie tai, ką reiškia būti su uniforma, Marius sako: „Tai vienybė, tai vyriška draugystė. Visi stovi ir tu supranti, kad vienas kita dengsi, nėra jokio žingsnio atgal, tu turi draugą, kuris už tave stovės ir tu už jį stovėsi, tu net negalvodamas paaukosi gyvybę.

Tai yra labai stipru“, – sako Marius.

Prieš prasidedant pasauliniam karantinui M. Šmitas gyveno Balio saloje, kurioje nusprendė likti net tada, kai vyriausybė ragino visus sugrįžti ir organizavo Lietuvos piliečiams skrydžius namo.

Mariaus karantinas buvo kitoks, o tai, kaip pasaulis reagavo į absoliutų užsidarymą, Marius stebėjo šioje nedidelėje Indonezijai priklausančioje saloje.

Marius sako turėjęs laimės pamatyti Balį tokį, koks jis buvo prieš 30 metų. Salą, kurioje nėra turistų, vyksta paprastas gyvenimas, o važiuodamas motoroleriu gali mėgautis ryžių laukais ir ramybe.

Tačiau Marius sako, kad jam įdomus, ne tik tas gyvenimas, kuriame tolimi užsieniai, tačiau ir Lietuva, dėl kurios jis kovojo.

Jei pažiūrėtumėte 2018-ųjų dokumentinį filmą „Spec. Žvėrynas“, pasakojantį apie jaunuolius, kurie atsidūrė tarp kovotojų parlamente per sausio 13-osios įvykius, tarp jų išvystumėte ir Marių.

„Mes net negalvojom, kad negalim, kad mūsų neliks, stovėjom, ir viskas. Atsimenu, tą naktį buvo vyrų, kurie net verkė. Mes stovėjom, nes reikėjo“.

Marius sako – esu didelis Lietuvos patriotas. Jis sako, kad turime galvoti apie geriausia, tačiau visada būti pasiruošę blogiausiam variantui, tačiau kuo įmanoma ramiau.

„Visų pirma, reikia pasiruošti ekstremaliai situacijai, bet tai nereiškia, kad reikia kažko bijoti, reikia tiesiog turėti šaltą protą.

Jeigu tu bijai, esi pralaimėjęs iš karto“.

Marius atviras – aplink tiek daug blogu žinių, kad turime išmokti ir pailsėti nuo jų.

Vyras sako: raskime kuo save užimti ir perkrauti smegenis. Jis prabyla apie savo naują pomėgį, kuris, rodos, visiškai nedera su tuo žmogumi, kurį jis pats pažinojo. Anksčiau buvęs šalčmiris, jis dabar maudosi eketėse ir vaikšto basomis per sniegą.

„Šalčio terapija man atneša labai daug džiaugsmo, dalinuosi su kitais, vis daugiau žmonių jungiasi ir tai duoda sniego gniūžtės efektą“.

Be to, kad Marius kasdien gali būti sutiktas eketėje, dalyvauja ir vyrų stovyklose. Jis sako: kaip moterys lankosi moteriškumą išsiskleisti padedančiuose seminaruose ar užsiėmimuose, taip svarbu ir vyrams rasti vietą, kurioje jie galėtų būti vyrais.

„Vyrams reikia susirinkti, pabūti prie laužo, kažkur pavaryt per mišką, pabūti savoj kompanijoj, palenktyniaut. Tai tokie natūralūs tikri dalykai, kuriuos anksčiau mokydavo berniukų.

Pakovoti, bet sveikai, be pykčio draugiškai. Vyriškumo ugdyme atsiranda pagarba moteriai, pagarba pasauliui, pagarba vienas kitam. Tą darom per stovyklas.

Žmonės ateina, išsileidžia savo energiją, išsileidžia savo užspaustas bėdas. Aišku, jis gali nueiti pas moterį psichologę, bet nežinau, gal ten metų metus šnekėti prireiktų“, – šypsosi Marius Šmitas.