gyvenime,kaip būtų puiku.Deja,būna gyvenime situacijų,kai pats sau nebepriklausai:nei mintys,nei darbai,nei pats gyvenimas.Lieka tik baisus kasdienis kritimas kažkur bedugnėn,beprasmybė,nepakeliamas skausmas,tuštuma.Nieko nenori,nieko nematai-tik juodą tuštumą.Nepatyrus to negalima suprasti esančio tokioje būklėje,kokios mintys pastoviai juos lanko,vargina,neapleidžia nei sekundei...iš tokios būklės labai sunku išlikti,pagalbos tikrai efektyvios nėra,tik pats asmuo pagal savo supratimą besistengdamas gali kažkaip sau padėti bent laikinai,bent patenkinamai.Ypač sunku vyresniems,vienišiems,nereikalingiems,kurių gyvenimas nepagailėjo ir jėgų nedaug.Kas iš tų patarim ų

Ačiū už straipsnį,tai labai teisingos mintys.Turiu gyvą pavyzdį,žmogų šalia ,kuris mato ir atranda grožį visai šalia,kurio kiti nepastebi,kuris visada suras sau veiklos ir bet kokiu pasirinkimu džiaugsis. Kaip sakoma,opstimistas,kuris džiaugesi puse stiklinės vandens. Nuostabu būti šalia!Aš pesimistė ir kiekvieną dieną visko bijau. Taigi,tiesa ką rašo šiame srtaipsnyje ar ne?Spresti patiems!

Durnių aplinkui labai daug , ką čia berašysi,liksi nesuprastas ir apšmeižtas.Savo nuomonę reikia pasilikti sau.