Mini serialas triumfavo ir „Emmy“ apdovanojimų ceremonijoje – laimėjo 11 statulėlių.
Amerikiečių rašytojo Walterio Teviso 1983 metų romano „Karalienės gambitas“ ekranizacija 73-iojoje „Emmy“ apdovanojimų ceremonijoje, vykusioje Los Andžele rugsėjo 19-ąją, laimėjo pagrindinės nominacijos – geriausio mini serialo – premiją.
Anksčiau perkelti knygą į didįjį ekraną rengėsi aktorius Heathas Ledgeris – filmas turėjo tapti jo režisūriniu debiutu, tačiau 2008-aisiais aktorius mirė.
Scenarijų pagal W.Teviso romaną H.Ledgeriui rašė Allanas Scottas – vėliau jis pasakojo, kad „Karalienės gambite“ H.Ledgerį labiausiai domino herojės kova su priklausomybe.
Po dešimtmečio A.Scottas kartu su Scottu Franku, filmų „Vertėja“ („The Interpreter“), „Marlis ir aš“ („Marley & Me“), „Loganas. Ernis“ („Logan“) scenaristu, vėl ėmėsi šachmatų romano, sukūrė mini serialo scenarijų ir pasiūlė jį „Netflix“.
Pasakojimas apie šachmatininkę Bet Harmon (akt. Anya Taylor-Joy) tapo populiariausiu originaliu serialu per visą „Netflix“ gyvavimo istoriją, pateko į populiariausiųjų dešimtuką 92-jose šalyse, lyderio poziciją užėmė 63-jose.
Serialą puikiai įvertino kritikai ir gyrė profesionalūs šachmatininkai – „Karalienės gambitą“ jie pavadino pirmąja per ilgą laiką kokybiška sportine drama apie šachmatus, jis gavo 100 proc. reitingą svetainėje „Rotten Tomatoes“.
Beje, šachmatų žaidimo subtilybes „Karalienės gambito“ kūrėjai išstudijavo itin atidžiai – konsultavosi su sovietų-rusų didmeistriu Gariu Kasparovu ir amerikiečių treneriu Bruce’u Pandolfini: personažai analizuoja Jose Raulio Capablancos, Aleksandro Aliochino, Boriso Spaskio ir Michailo Botviniko taktiką, debiutus ir knygas, o mačuose įtikinamai žaidžia istorines partijas iš tikrų tarptautinių varžybų.
Didžiulis serialo populiarumas paskatino susidomėjimą šachmatais – kai kurie JAV stalo žaidimų gamintojai pasakojo apie šluojamas nuo lentynų šachmatų lentas ir figūras.
Pagrindinė serialo herojė Bet Harmon – krikščioniškos vaikų prieglaudos auklėtinė. Jos motina žuvo autoavarijoje, o tėvas dingo iš horizonto dar gerokai iki tragedijos. Vaikų namų personalas auklėtinius „šeria“ raminamaisiais, kad jie neliūdėtų.
Patarta tamsiaodės draugės našlaitės Džolin (Moses Ingram) Bet įsigudrino vaistus taupyti ir visus vienu kartu išgerti prieš naktį, kad būtų didesnis efektas.
Polinkį į šachmatus Bet atrado atsitiktinai: vaikų namų pagalbinėse patalpose susipažino su nuolat bambančiu valytoju Šaibelu (Billas Campas), žaidžiančiu šachmatais su savimi.
Pastebėjęs herojės įgimtus šachmatininkės gebėjimus Šaibelas supažindina ją su žaidimo pagrindais. Šachmatai Bet Harmon traukia beveik mistiškai – figūros ir lenta neišeina jai iš galvos net naktimis, ji žaidžia partijas vaizduotėje.
Jau paauglystėje įdukrinta Bet, bandydama užsidirbti pinigų, nutaria dalyvauti vietos šachmatų varžybose ir lengvai nugali visas vietos garsenybes. Taip prasideda herojės kelias į šlovę, tarptautinius turnyrus ir kovą dėl pasaulio čempiono titulo su grėsmingu sovietiniu didmeistriu.
Tarp profesionalių šachmatininkų iki šiol vyrauja vyrai, tad septintajame dešimtmetyje, kada vyksta pagrindinis serialo veiksmas, moters pergalė kokiame nors svarbiame čempionate apskritai atrodė kaip fantastika.
Bet Harmon ir jos nepaprastam talentui tai jokia kliūtis – beveik visuose turnyruose ji lengvai susidoroja su garsiausiais varžovais.
O jie, kad ir kaip būtų keista, visai nesikremta pralaimėję jaunai merginai. Maža to, nugalėti šachmatininkai giria Bet Harmon, nori vėl su ja žaisti, ir jaunąją žvaigždę greitai apsupa ištikimų draugų-meilužių komanda, pasirengusi ją mokyti žaidimo subtilybių.
Dar viena šachmatininkė – vienintelė, be pagrindinės herojės, ištarianti seriale keletą replikų, – bando įteigti Bet, kad savo pergalėmis ji kelia vos ne feministinę šachmatų revoliuciją ir yra pavyzdys bei įrodymas, kad moterys gali ir turi teisę dalyvauti čempionatuose kartu su vyrais.
Pačiai Bet Harmon moterų emancipacijos idėjos tolimos – herojė parodoma ne tik kaip intuityvi žaidėja, bet ir kaip naivi pirmeivė, kuriai nelabai rūpi jos istorinis vaidmuo šachmatų sporte.
Na, ir tegul, tik štai Bet Harmon supančios moterys parodytos arba kaip kvailokos namų šeimininkės, arba sutrikusios, silpnybių ir ydų kamuojamos personažės, todėl pagrindinės herojės poziciją autoriai tarsi perša kaip vienintelę teisingą.
Abejingai Bet Harmon žiūri ir į aplinkinių bandymus prie jos veržlios karjeros prikabinti politines bei religines idėjas – jai svarbiausia žaisti ir laimėti.
Šachmatai Bet Harmon – ir pagrindinė aistra, ir vienintelis uždarbio šaltinis, ir išsigelbėjimas nuo vidinių demonų. Tik nuolatinės varžybos gelbėja heroję nuo alkoholizmo liūno ir kartu trukdo atsikratyti raminamųjų vaistų – be jų šachmatininkei nepavyksta susitelkti per svarbius mačus.
Per pertraukas tarp turnyrų Bet Harmon vis dėlto girtauja. Girtavimo seansai, be kita ko, neatrodo tokie baisūs, kad verstų žiūrovą nerimauti dėl jos alkoholizmo (atvirkščiai, jie greičiau romantizuojami – girta Bet Harmon klausosi rokenrolo, vaikšto po namus vilkėdama vien apatinius drabužius ir ryškiai išsidažiusi, miega su moterimis).
Galiausiai pergalę prieš priklausomybes Bet Harmon pasiekia ne sunkiau negu prieš oponentus prie šachmatų stalo – juos ji doroja taip lengvai, kad į serialo pabaigą visiškai nesunku numatyti bet kokio jos mačo pabaigą.
Gali kilti klausimas: jei šioje istorijoje tarsi nėra jokio tikro konflikto, kodėl ji traukia žiūrovus? Vargu ar įdomu šešias valandas stebėti žaidimą šachmatais, net jei prie lentos sėdi A.Taylor-Joy.
Bet čia ir išryškėja vienas svarbiausių S.Franko privalumų. Šis scenaristas puikiai geba atskleisti žmonių permainas ir pasakoti apie visiškai skirtingų herojų savitarpio santykius.
Pakanka prisiminti kad ir „Dingti iš akių“ („Out of Sight“), pelniusį scenaristui „Oskaro“ nominaciją.
„Karalienės gambitas“ puikiai parodo talentingo paauglio gyvenimą ir savo vietos paieškas: nuo pirmojo susižavėjimo iki atlaidaus požiūrio į aplinkinius, nuo pasirinkimo tarp naudos ir emocijų iki paralyžiuojančios baimės po pirmosios nesėkmės.
Lygiai taip pat Bet bendrauja su žmonėmis: susiranda draugų, įsimyli, praranda artimuosius, kovoja su priklausomybėmis ir bando susitvarkyti savo gyvenimą. Jeigu atmestume šachmatų dalį, „Karalienės gambitas“ – tipiška ir gerai pavykusi brendimo („coming-of-age“) drama.
Ne veltui artėjant pabaigai pagrindinė herojė sutinka daugelį senų pažįstamų ir visi jie metę vaikystės pomėgius, atradę naują veiklos sritį. Tik vienetai iš tikro pasinėrę į kokį nors sportą, mokslą arba meną (o šachmatus sudaro visos trys šios sudedamosios dalys), todėl lieka su juo visą gyvenimą.
Taigi neverta laukti nenuspėjamo siužeto: ši istorija ne apie staigius likimo posūkius, o tiesiog apie brendimą. Nesunku nuspėti ne tik tai, kuo baigsis serialas, bet ir kas būtent padės Bet Harmon.
Dėl tos pačios priežasties pabaigoje vis dėlto pasigirsta visai nereikalingų tiesioginių užuominų: apie savitarpio pagalbą, preparatus, moterų laisvę. Žanras turi pasiteisinti ir pateikti kokius nors moralinius postulatus.
Tačiau vargu ar kas nors rimtai prie to kabinėsis. Ir ne tik todėl, kad moralizuojama griežtai dozuojant ir adekvačiai. Tiesiog visą dėmesį užvaldo nepaprasto grožio vaizdai, palydimi puikios muzikos. Šito iš S.Franko, kaip režisieriaus, vargu ar kas nors tikėjosi.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą